The aim of this study was to compare the efficacy and safety of 50 µg of sublingual misoprostol with vaginal misoprostol in its currently recommended dose of 25 µg administered at four hour intervals for labour induction at term. A total of 140 women were randomised to receive either 50 µg of sublingual misoprostol with vaginal placebo or sublingual placebo with 25 µg of vaginal misoprostol every 4 hours. Despite the fact that the time from induction to vaginal delivery was shorter, the number of misoprostol doses given was lower and more women delivered vaginally after one dose of misoprostol in the sublingual group, the total number of women and those delivering vaginally in less than 12 hours and less than 24 hours was similar in the both study groups. There was no case of serious maternal morbidity, and maternal side-effects, such as nausea and vomiting, were not common in the two treatment groups. The rate of tachysystole was more than 3-fold higher in the sublingual group, but neonatal outcomes were similar in the both study groups. Logistic regression analyses showed that higher maternal parity, lower BMI, and no need for oxytocine augmentation are associated with the occurrence of spontaneous vaginal delivery; higher initial Bishop score is associated with lower risk of caesarean delivery; there is more likely to require only one dose for labour induction when misoprostol is administered sublingually.

Elektroninio sužadinimo evoliucija šviesai jautriose molekulėse yra reiškinys, kuriuo remiantis įmanoma nagrinėti daugelį natūralių ir dirbtinių procesų: augalų ir bakterijų fotosintezę, regos mechanizmą, optomechaninių bei optoelektroninių prietaisų (pavyzdžiui, organinių šviestukų) veikimą. Teoriškai šis reiškinys modeliuojamas sprendžiant laikinę Šriodingerio lygtį. Deja, toks sprendimas realiems, praktiškai panaudojamiems junginiams šiandien yra per sudėtingas uždavinys, todėl jį tenka keisti supaprastinant nagrinėjamų junginių modelius arba sprendimo metodiką. Šioje disertacijoje aprašomų tyrimų tikslas buvo elektroninės struktūros skaičiavimų metodais (t. y. sprendžiant paprastesnę nuostoviąją Šriodingerio lygtį) ištirti elektroninio sužadinimo sukeltus procesus fotoaktyviose molekulėse ir sudaryti sužadinimo relaksaciją apibūdinančius potencinės energijos paviršių modelius. Parodoma, jog ta pačia metodika atliekamų tyrimų rezultatai paaiškina įvairiuose junginiuose vykstančius reiškinius: bakteriorodopsino baltymo funkcinės grupės vykdomą protono pernašą poliniame tirpiklyje, indolo-benzoksazino junginio optomechaninį ciklą, našią fosforescenciją organiniame silicio polimere bei šviestukams naudojamo metaloorganinio komplekso su prijungtomis krūvininkų pernašos grupėmis ypatybes. / Evolution of the electronic excitation is a general process that can be used to explain many natural and artificial phenomena, such as photosynthesis in plants and bacteria, biological mechanism of vision, and operating principles of optomechanical and optoelectronic devices. This process is theoretically modeled by solving the time-dependent Schroedinger equation. However, such treatment is too computationally expensive to be used for practical molecular systems. Therefore, either models of the structure of the systems or the solving procedure itself must be simplified to get the desired results. The main goal of the research presented in this dissertation was to study processes caused by the electronic excitation in photoactive molecules using computational methods of electronic structure (i. e. solving the simpler time-independent Schroedinger equation) and to construct the potential energy surface models describing the energy relaxation in the investigated molecules. It is shown that the results of different investigations performed using the same procedure provide explanations of different phenomena in various compounds, such as: proton transfer in polar solvent, performed by a functional group of the bacteriorhodopsin protein; optomechanical cycle of the indolo-benzoxazine compound; efficient phosphorescence of the silicon-based organic polymer; and optical properties of organometallic emitter compound with additional charge-carrier groups.

Evolution of the electronic excitation is a general process that can be used to explain many natural and artificial phenomena, such as photosynthesis in plants and bacteria, biological mechanism of vision, and operating principles of optomechanical and optoelectronic devices. This process is theoretically modeled by solving the time-dependent Schroedinger equation. However, such treatment is too computationally expensive to be used for practical molecular systems. Therefore, either models of the structure of the systems or the solving procedure itself must be simplified to get the desired results. The main goal of the research presented in this dissertation was to study processes caused by the electronic excitation in photoactive molecules using computational methods of electronic structure (i. e. solving the simpler time-independent Schroedinger equation) and to construct the potential energy surface models describing the energy relaxation in the investigated molecules. It is shown that the results of different investigations performed using the same procedure provide explanations of different phenomena in various compounds, such as: proton transfer in polar solvent, performed by a functional group of the bacteriorhodopsin protein; optomechanical cycle of the indolo-benzoxazine compound; efficient phosphorescence of the silicon-based organic polymer; and optical properties of organometallic emitter compound with additional charge-carrier groups. / Elektroninio sužadinimo evoliucija šviesai jautriose molekulėse yra reiškinys, kuriuo remiantis įmanoma nagrinėti daugelį natūralių ir dirbtinių procesų: augalų ir bakterijų fotosintezę, regos mechanizmą, optomechaninių bei optoelektroninių prietaisų (pavyzdžiui, organinių šviestukų) veikimą. Teoriškai šis reiškinys modeliuojamas sprendžiant laikinę Šriodingerio lygtį. Deja, toks sprendimas realiems, praktiškai panaudojamiems junginiams šiandien yra per sudėtingas uždavinys, todėl jį tenka keisti supaprastinant nagrinėjamų junginių modelius arba sprendimo metodiką. Šioje disertacijoje aprašomų tyrimų tikslas buvo elektroninės struktūros skaičiavimų metodais (t. y. sprendžiant paprastesnę nuostoviąją Šriodingerio lygtį) ištirti elektroninio sužadinimo sukeltus procesus fotoaktyviose molekulėse ir sudaryti sužadinimo relaksaciją apibūdinančius potencinės energijos paviršių modelius. Parodoma, jog ta pačia metodika atliekamų tyrimų rezultatai paaiškina įvairiuose junginiuose vykstančius reiškinius: bakteriorodopsino baltymo funkcinės grupės vykdomą protono pernašą poliniame tirpiklyje, indolo-benzoksazino junginio optomechaninį ciklą, našią fosforescenciją organiniame silicio polimere bei šviestukams naudojamo metaloorganinio komplekso su prijungtomis krūvininkų pernašos grupėmis ypatybes.