Valandų liturgijos ištakos siekia apaštalų laikus, kurie buvo įpratę tam tikru laiku atsidėti maldai. Nuo III a. yra jau praktiškai visuotinai įsitvirtinusi pastovi kasdienės maldos tvarka. Iš pradžių tai privati praktika. Vėliau ji tampa bendruomeniška, pradedant kartu melstis sekmadieniais. Vyskupo ir dvasininkijos dalyvavimas nebuvo būtinas, tačiau jiems būdavo rezervuotos tam tikros Dieviškosios Tarnybos dalys. Jau tada Valandų liturgija buvo laikoma kaip Dievo garbinimo, kurio pagrindas yra Eucharistija, papildymas, tąsa, taip apimant visas kasdienio gyvenimo valandas. Vėliau išsiskyrė dvi Dieviškosios Tarnybos praktikavimo tendencijas: bažnytinė ir vienuoliška. Pirmoji apsiribojo Ryto ir Vakaro liturginėmis Valandomis. Antroji, įtakojama vienuolių visišku pasišventimu maldai ir darbui, apėmė visą paros laiką, kuris yra suskirstytas į įvairias liturgines Valandas. Būdavo įprasta, kad vienuoliai tapdavo ir vyskupais. Tapę vyskupais jie stengdavosi įvesti į savo Bažnyčias ir vienuolinę Valandų liturgijos šventimo praktiką. To įtakoje dabartinėje liturgijoje turime ne tik liturginės dienos ašigalius – Rytmetinę bei Vakarinę, bet ir kitas Valandas. Valandų liturgija yra eucharistinės aukos tęsinys. Ji ištęsia per skirtingas dienos valandas garbinimą ir dėkojimą, išganymo slėpinių atminimą, maldavimus ir dangiškosios garbės išankstinę patirtį, kurią randame Eucharistijos slėpinyje. Eucharistijos šventimu ir Valandų liturgija yra vykdoma kasdienė nepaliaujama Bažnyčios malda... [toliau žr. visą tekstą] / The origins of the Liturgy of the Hours can be traced back to the Apostolic era. The Apostles themselves dedicated certain times for prayer. Practically from the 3rd. century A.D. the order and structure for the practice of daily prayer of the Church was set. In the beginning, prayer was in private, but later, by starting to pray together on Sundays, it became a communal practice. The attendance of the bishop or clergy was not essential, although, certain parts of the Divine Office were reserved specially to them. At this time the Liturgy of the Hours was already regarded as a continuum and completion of the Divine Worship, with the Eucharist as its foundation, and thus, in this way incorporating all the hours of daily life. Later, two 'ways' of praying the Divine Office developed: namely, the ecclesiastic and the monastic. The first confined itself with praying the Morning and the Evening hours. The latter, influenced by the monastic dedication to prayer and work, encompassed the whole day, which was divided into various liturgical hours. Because monks frequently became bishops, it was quite common for them to introduce the monastic order and practice of the Liturgy of the Hours to their local churches. As a consequence, today's liturgy — Morning and Evening hours — retains the 'monastic hours' in addition to the core hours of morning and evening. The Liturgy of the Hours is a continuation of the Eucharistic sacrifice. It extends throughout the day the worship and... [to full text]