Šiame darbe atsispindi A.Schopenhauerio meno filosofijos pamatinės idėjos. Mąstytojas nuodugniai iškristalizuoja estetinės patirties sampratą remdamasis Platoniškosios idėjos pirmavaizdžiu. Kadangi A. Shopenhaueriui meninis patyrimas užima kilniadvasiškiausią gyvenimo pakopą. Jam itin rūpi paneigti, betikslės, voliuntaristinės, iracionalios valios viešpatavimą, ištrūkti iš valios vergystės. Filsofas padaro radikalią perskyrą atribodamas pagrindo principo pažinimą nuo estetinės – kontempliacinės patirties plotmės. Jis kelia klausimą: kas gali pažinti grynąsias pasaulio formas? Ir iš kart nedvejodamas atsako: tik geniali būtybė, pakylanti virš kasdieniškos rutinos persisunkusios praktinių reikmių. Nes paprasto žmogaus kasdieniškas žvilgsnis nuolatos skendi pragmatiškumo ir suinteresuotumo liūne. Tik genijus, A. Schopenhauerio samprotavimais sugeba pamatyti patį daiktą, pažvelgti objektyviai, atsisakydamas pagrindo principo. Šitokiu judesiu genijus paneigia valią ir trumpai akimirkai suranda ramybės užuovėją. Mąstytojas padaro plačią valios objektyvacijos skleistį norėdamas parodyti kokiuose meno kūriniuose ir per kokią materiją ji kyla iki aukščiausios pakopos. A.Schopenhaueris pradėdamas nuo Architektūros remiasi štai tokiomis medžiagomis, kurios atskleidžia žemiausią valios objektyvacijos pakopą: sunkis, kietumas, sankaba. Ir baigia muzikos menu, kuri yra betarpiškas valios atspindys. Nes tik muzikos mene persipina visos valios pakopos. Toliau svarbų vaidmenį suvaidina I... [toliau žr. visą tekstą] / The thesis presents fundamental ideas of A. Schopenhauer’s philosophy of art. Following the original Platonic ideas, the thinker developed the concept of aesthetic experience. A. Schopenhauer’s artistic experience is positioned in the noblest level of life; he seeks to deny domination of purposeless, voluntary and irrational will and to escape from slavery of will. Philosopher makes a radical separation between recognition of principle of basis and aesthetical-contemplate experience. Moreover, he raises the question about who is capable of knowing the absolute forms of the world. And he gives the answer namely, that only a genial being which can leave the everyday routine full of practical needs behind is able to do that, because an ordinary human being’s everyday attitude is covered by pragmatism and interests. According to A. Schopenhauer, only genius can see the thing as such, maintain an objective attitude and ignore the principle of basis. In this way the genius denies the will and is able to find the moment of peace. The thinker discusses objectivation of will, seeking to show in which pieces of art and in what substances it reaches the highest level. Starting with architecture, A. Schopenhauer refers to the following substances presenting the lowest stage of objectivation of will: gravity, hardness, adherence. The final element is the art of music which is a direct reflection of the will. All stages of the will are presented in the art of music. Moreover, I. Kant plays... [to full text]