Magistro darbo objektas – šiuolaikinis Lietuvos dokumentinis kinas. Darbo tikslas – darbo objektą išanalizuoti komunikaciniu bei kultūriniu aspektais. Pagrindiniai darbo uždaviniai – nustatyti dokumentinio filmo definiciją, ištirti dokumentinį kiną herojaus vaizdo vaidmenimis, įvardinti lietuviškų dokumentinių filmų struktūrų bei novatoriškumo tendencijas. Naudojantis kino bei fotografijos teksto kokybinės analizės metodu bei pasirinktomis komunikacijos ir kultūrų teorijomis, prieita prie išvados, kad senoji dokumentikos kaip tikrovės atspindžio definicija nebeatitinka reiškinio empirikos, todėl teikiamas naujas apibrėžimo variantas; taip pat, – kad tam tikri protagonistų vaidmenys yra būdingi tik tam tikriems dokumentikos žanrams; ir kad mūsų dokumentikos specifiką sąlygoja nacionalinis kūrėjų charakteris bei kultūrinis pagrindas. Atlikus tyrimą nustatyti trys pagrindiniai komponentai: žanrinis lietuvių dokumentinio kino laukas, jo struktūrinės sąrangos bei jame veikiančių herojų tipai. Naratyvai suskirstyti į dvi – uždarojo ir atvirojo pobūdžio struktūras. Toks struktūravimas patvirtino prielaidą, jog pasirinktas filmo naratyvas lemia vaizduojamųjų vaidmenis, jų santykį su tikrove, verbaliką. Išsiaiškinta, jog lietuvių dokumentikos kontekste tarp kitų figūruoja du žanrai: publicistika bei poetika; pirmasis jų suvokiamas sklandžiai, nes primena televizinį produktą, antrojo percepcija yra kur kas sudėtingesnė dėl nekonvencionalaus turinio, todėl jam priimti būtina speciali... [toliau žr. visą tekstą] / The paper deals with the analysis of contemporary Lithuanian documentary film in the field of communication and culture theories, where “contemporary” film is considered to be made more or less in the last ten years. It analyses the object in the terms of innovation of definition, iconography of the protagonist and structures of narratives. The definition of documentary film is examined on the one hand from the journalistic point of view, characterizing it as a fact-based film that depicts actual events and persons; on the other hand, in the film theory sight it is considered to be a manipulative narration of the story, taken out of reality. A central question is if characteristics of factuality is remaining the main one talking about the documentary film, as the examples of Lithuanian poetic documentaries are far-off exposing of reality. That is why this study suggests a new definition of the object, putting a director’s role in the narrative above actual reflection of factuality: a documentary is called here a director’s viewpoint (in the case of Lithuanian poetic genre – a meditation) on the phenomena of the objective reality. Qualitative film text analysis and the communicational approaches of John Fiske, Marshall McLuhan and Jean Baudrillard’s ideas provide the theoretical framework for the study. Documentary films are analyzed as the object of science of communication. It is focused on reading the communicational codes and conventions in different genres of documentary... [to full text]