Period of the Independence of the Republic of Lithuania in 1918–1940 is associated with the beginning of the process of institutionalization of national Lithuanian historical science. The object of this dissertation is the community of historians of the independent Lithuania during 1918–1940 and the beginning of its professionalization. The main problem analyzed in this dissertation is the group of people who composed the community of historians. The main aim is to reveal the composition of the community of historians of 1918−1940 Lithuania and the features of its professionalization. The author sets the following tasks to be explored: education of historians, conditions for the obtaining of qualification, social aspects of collective biography (territorial and social origin, ethnical and confessional dependence, factor of gender) and its influence on the professionalization of historians, age groups and the problems of intercourse between the generations of historians, ideological creeds and competition inside the historical field, professional structure – work, activity and membership of historians in the scientific organizations and means of their subsistence. According to the following criterions of selection − how many historians had lived and worked in 1918–1940 Lithuania, gained the education as historians and published their works on the subject of history, the community of historians consists of 52 persons.12 (23 %) of them had the lectureship in Vytautas Magnus... [to full text] / 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės laikotarpis sietinas su nacionalinio Lietuvos istorijos mokslo institucionalizacijos proceso pradžia. Šios disertacijos tyrimo objektas − nepriklausomos Lietuvos istorikų bendrija ir istorijos mokslo profesionalizacijos pradžia. Pagrindinė nagrinėjama problema – žmonės sudarę aptariamojo laikotarpio istorikų bendriją, kurie modernios nacionalinės istoriografijos formavimosi pradžioje ėmėsi istorijos tyrimų. Keliamas klausimas kas juos siejo ar skyrė. Disertacijos tikslas - išanalizuoti 1918–1940 m. Lietuvos istorikų bendrijos sudėtį ir profesionalizacijos ypatybes. Keliami uždaviniai ištirti istorikų: specialybės išsilavinimą, kvalifikacijos kėlimo aplinkybes, atskleisti socialinių kolektyvinės biografijos aspektų (teritorinės ir socialinės kilmės, etninės ir konfesinės priklausomybės, lyties ir šeimos faktoriaus) poveikį istorikų profesionalizacijai, amžiaus grupes ir kartų santykių problemas, ideologines pažiūras ir konkurencinę kovą ,,istorikų lauke‘‘, profesinę struktūrą – darbą, veiklą ir narystę istorijos mokslo institucijose ir istorikų pragyvenimo šaltinius. Tyrime nepriklausomos Lietuvos istorikų bendriją sudaro 52 asmenys. Šio darbo naujumas ryškiausiai matosi mėginant pasirinkus atrankos kriterijų, nustatyti profesionalių nepriklausomos Lietuvos istorikų skaičių, socialinę bendrijos struktūrą išskiriant jų grupes bei apibrėžiant šios bendrijos ,,ribas“. Istorikų ,,bendrijų” studijos praplečia istoriografijos... [toliau žr. visą tekstą]

Lietuvos ir Lenkijos valstybių santykiai tarpukariu, kaip ir daugelio to meto kaimyninių Europos valstybių santykiai, buvo įtempti ir sudėtingi. Tiesa, jie buvo savaip ypatingi bei unikalūs. Unikalumas pasireiškė jau vien tuo, kad konstitucinė Lietuvos sostinė faktiškai beveik visą nepriklausomybės laikotarpį priklausė Lenkijai. Trumpam nesutarimus dėl Vilniaus krašto buvo išsprendusi 1920 m. spalio 7 d. pasirašyta Suvalkų sutartis. Tačiau, jai nespėjus įsigalioti, konfliktą atnaujino neteisėti Liucijano Želigovskio vadovaujamų dalinių karo veiksmai. Valstybių diplomatinius santykius jų pablogėjimą ar gerėjimą geriausiai atspindi valdžios institucijų dokumentai. Oficialių Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių nutraukimą žymi minėtos Suvalkų sutarties sulaužymas o atnaujinimą 1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai. Tačiau net nevykstant tiesioginiam oficialiam šalių diplomatų bendradarbiavimui, Lenkijos ir Lietuvos tarpusavio santykiai nebuvo visiškai nutrūkę. Jie tesėsi slaptos diplomatijos ir tarptautinių organizacijų (Tautų Sąjungos) veikloje. Beveik visą Pirmosios Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį vyko diplomatinė kova dėl Vilniaus krašto teritorinės priklausomybės, o į šią kovą (vienaip ar kitaip) buvo įtrauktos ir didžiosios Europos valstybės. Šiame geopolitiame valstybių interesų žaidime reikėtų išskirti Sovietų Rusijos (vėliau Sovietų Sąjungos) įtaką Lietuvos – Lenkijos santykiams. Dvi Lietuvos ir Sovietų pasirašytos (1920 m. Taikos ir 1926 m. Nepuolimo)... [toliau žr. visą tekstą] / Lithuanian and Polish relations were strained and difficult in the interwar period, as well as by many of the neighboring European countries. Of course, they were special in their own way and unique. The uniqueness of these relations was seen from the fact, that the constitutional capital of Lithuania de facto belonged to Poland during almost the whole period of independence of Lithuania. Suvalkai treaty, which was signed in 1920-10-07, solved the disagreements of Vilnius region only for a short period of time. However, illegal actions of the units led by Liucijano Zeligowzki renewed the conflict even before Suvalkai treaty came into effect. Diplomatic relations of these states and their worsening and improvement are best reflected by the authorities documents. The break of above-mentioned Suvalkai treaty shows the suspention of official relations of Lithuania and Poland and the renewal of these relations may be illustrated by the Polish ultimatum to Lithuania in 1938. However, even without direct official diplomats cooperation, relations between Polish and Lithuanian were not completely broken . They continued in secret diplomacy and international organizations activities (United Nations). The diplomatic struggle for the Vilnius region territorial affiliation took almost all period of First Lithuania Republic of Lithuania and the major European countries had been included in this fight (in one way or another). Influence of Soviet Russia (later Soviet Union) to... [to full text]