Magistro darbo tikslas – aptarti monologą XIX a. pab. – XXI a. pr. lietuvių dramaturgijoje. Monologų sklaida išryškina skirtingų lietuvių dramaturgijos laikotarpių bendrąsias tendencijas: vyraujančių charakterių pobūdį, prasmines slinktis, žanrines, stilistines ypatybes, specifinį estetinį psichologinį poveikį, ryšį su adresatu. Vaižgantas, Keturakis, Žemaitė įtvirtino realistinį tikrovės vaizdavimo būdą. Romantinėse pjesėse formuojamas „aukštasis“, poetinis dramos stilius. Realistiniams kūriniams būdingas šnekamosios kalbos imitavimas. Monologams būdinga funkcija – atpasakoti pasibaigusius įvykius ir buvusius išgyvenimus. Dramaturgai neoromantikai siekė dramaturgiją pakreipti romantinio atsinaujinimo linkme. Pasak J. Lankučio, pradėta tolti nuo įprastinio patriotinių jausmų deklaravimo, istorinės, socialinės iliustracijos. Skirtingai nei mėgėjiškosios dramaturgijos laikotarpiui, neoromantizmo dramaturgijai būdingas žanrinis sinkretizmas. Apie žanrinių ribų maišymąsi byloja paantraštės (pavyzdžiui, V. Krėvės „Šarūnas“ – „Senųjų dienų gyvenimo pasaka“). Monologų analizė išryškina V. Krėvės, V. Mykolai�����io-Putino dramų orientaciją į poezijos žanrą, į jos stilistiką. Neoromantinių kūrinių monologe ryškus lyrinis pradas: personažai pasakoja apie šios akimirkos būsenas ar įvykius. Atsiranda poetiškumas, lyrinis subtilumas, vaizduojami ryškūs, individualizuoti charakteriai. Išskiriamas savitas kalbėjimo būdas: stilizuojama lietuvių liaudies daina. „XX a. 3 – 4 dešimtmečių... [toliau žr. visą tekstą] / V. Summary ‘‘Development of the monologue in Lithuanian dramaturgy“ In this study was analised the monologue in XIX century end – XXI century beginning dramaturgy. At the beginning of the work, conception of the monologue is given. In it different attitudes of dramatists to monologue is emphasized. Some dramatists think, that certain elements of monologue forms are negatyve, not acceptable (statics of thoughts and thinking, outburst of emotions) and the monologues in their dramas are not used often. The others think, that monologues have merit and use them in drama. A. Samulionis, P. Pavi give the classification of the monologues, though it is not detailed. In monologues problematics, themes of “Amateurish dramaturgy“ the realistic reality representing way (the dramas of Žemaitė, Keturakis, Vaižgantas) and romantic-patriotic (A. Fromas-Gužutis) are often used. The main functions of the monologue: informational, dinamical, pushing the act of the drama further, characterising the personage who is taking, structural-compositional. The orientation to poetry stilistics and genre of V.Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas reveals in neoromantical drama: mithology, lyrism. In monologues distinct individualised characters are pictured in the historical dramaturgy. Of the middle of the XX century (J. Grušas, J. Marcinkevičius) the monologues show universal, crossing the concrete historical times problematics. The language is characterised with didactical tones, passionativenes. K. Saja... [to full text]