Vienas iš vartotojų apsaugos politikos aspektų yra vartotojų apsauga nuo nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų. Europos Sąjungos lygmeniu vartojimo sutarčių nesąžiningas sąlygas reglamentuoja Europos Tarybos 1993 m. balandžio 5 d. direktyva Nr. 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – direktyva 93/13/EEB). Pagal šią direktyvą išskirtini keli kriterijai, kurie lemia, ar tam tikra vartojimo sutarties sąlyga bus pripažinta nesąžininga, - sutarties sąlyga turi būti individualiai neaptarta, pažeidžianti sąžiningumo reikalavimą bei sukelianti ryškų neatitikimą tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Tai bendrieji nesąžiningumo nustatymo kriterijai. Pagal direktyvą 93/13/EEB sąlyga bus laikoma individualiai aptarta tik tuomet, kai vartotojas turėjo realią galimybę daryti įtaką vartojimo sutarties sąlygos turiniui. Sąžiningumo reikalavimo ir ryškaus neatitikimo tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai samprata nėra pateikta direktyvoje 93/13/EEB, todėl jų esmė gali būti atskleidžiama per teismų praktiką nagrinėjant konkrečias bylas. Direktyvos 93/13/EEB priede esantis pavyzdinis nesąžiningų vartojimo sutarčių sąrašas taip pat yra orientyras teismas, nagrinėjantiems konkrečias bylas, ar tam tikra vartojimo sutarties sąlyga gali būti laikoma nesąžininga. Be to, direktyvoje 93/13/EEB yra įtvirtintas skaidrumo principo reikalavimas. Rašytinės vartojimo sutarties sąlygos turi būti suformuluotos taip... [toliau žr. visą tekstą] / One of the Consumer protection policy aspects are consumer‘s protection from the unfair terms in consumer contracts. On the European Union level unfair terms in consumer contracts are regulated by the Council directive 93/13/EEC of 5 April 1993 on unfair terms in consumer contracts. According to this directive, there can be drawn several criteria, which are important in determining whether the term is unfair – the term was not individually negotiated, it is in breach of good faith and causes significant imbalance in the parties‘ the rights and obligations arising under the contract, to the detriment of the consumer. These are the general unfairness criteria. According to the directive 93/13/EEC the term would be not individually negotiated if the consumer has not been able to influence the substance of the term. The meaning of the requirement of good faith and significant imbalance are not given in the directive 93/13/EEC, therefore it should be explained by the courts in individual cases. In addition, the illustrative list of the unfair terms in the annex of the directive 93/13/EEC plays the role of the guide to the courts investigating whether the term in consumer contract can be considered as unfair. Moreover, the transparency requirement is included in the directive 93/13/EEC. Written contract terms should be formulated in such a plain and intelligible language, that the consumer would be able to understand them without the help of another person. This requirement bears... [to full text]