Magistro baigiamajame darbe analizuojama nepakankamai veiksmingo gydymo ambulatorinėmis sąlygomis ir su juo susijusio gydytojų nurodymų nesilaikymo problema. Darbo tikslas – nustatyti nedrausmingo gydymosi ambulatorinėmis sąlygomis proporcijas ir galimas priežastis tarp LSMUL Kauno klinikų Nefrologijos skyriuje stacionarizuotų pacientų, kuriems ambulatorininėmis sąlygomis taikytas gydymas nebuvo pakankamai veiksmingas. Tyrimo metu nustatyta, kad didžiajai daliai stacionarizuotų pacientų ambulatorinis gydymas nebuvo pakankamai veiksmingas. Įvertinta, kad daugiau negu du trečdaliai šių pacientų vaistus vartojo nedrausmingai. Nepakankamos žinios apie ligą, motyvacijos trūkumas, užmiršimas išgerti vaistus arba jų nutraukimas esant gerai savijautai – būdingi daugiau negu trečdaliui nedrausmingų pacientų. Tai rodo, jog, atsižvelgiant į aukštus nepakankamai veiksmingo ambulatorinio gydymo rodiklius, paciento apsilankymo pas sveikatos priežiūros specialistą metu, tikslinga atkreipti dėmesį į paciento vaistų vartojimo ypatumus. Užtikrintas ir aiškus pacientų informavimas apie nesigydymo riziką bei nedrausmingumo problemos akcentų diegimas socialinėje erdvėje galėtų prisidėti prie naujo požiūrio į paciento atsakomybę už savo sveikatos būklę formavimo, teigiamų gydymo rezultatų suvokimo, demotyvacinių mechanizmų vystymosi mažinimo. / The study analyzes the problem of insufficiently effective outpatient treatment and the related problem of medication non-adherence. The aim of the study is to investigate, among patients hospitalized in the nephrology sector, both the prevalence of non-adherence and the possible causes for which their ambulatory treatment was not sufficiently effective. It was found that majority of outpatient treatment cases were not sufficiently effective. It is estimated that more than two-thirds of these patients were non-adherent. The inadequate knowledge about the disease, lack of motivation, forgetfulness and discontinuation of drug use when feeling well were incident to over than one third of non-adherent patients. This suggests that, given the high rates of insufficiently effective outpatient treatment, it is appropriate to draw attention to the patient's medication-use peculiarities. Moreover, informing the patient about possible threats of non-adherence and a more social implementation of the treatment may help the patients to understand the positive results of the treatment and reduce the development of their demotivating mechanisms.