Santrauka Šiame darbe tyrinėjama Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija laikotarpye nuo šalies krikšto (Vilniaus vyskupijoje 1387 m., Žemaičių vyskupijoje1417 m.) iki 1577 m., kai Tridento bažnytinio susirinkimo (1545-1563) nuostatai buvo paskelbti Gniezno bažnytinėje provincijoje, kuriai priklausė šios dvi vyskupijos. Parapinė dvasininkija čia aptariama, kaip nedidelė, bet krašto kristianizacijai itin svarbi socialinė grupė. Darbe nagrinėjami instituciniai saitai sieję parapinę dvasininkiją su pasauliečiai, kurie reiškėsi per koliacijos teisės realizavimą; parapinės dvasininkijos vieta Bažnyčios organizacinėje struktūroje bei jų instituciniai ir asmeniniai ryšiai su kitais dvasininkais; parapinės dvasininkijos charakteristikos, galėjusios įtakoti jų socializaciją vietos bendruomenėje. Tyrimo metu paaiškėjo, kad parapinė dvasininkija buvo nevienalytė. Instituciškai ji skaidėsi į beneficijas turėjusius ir jų neturėjusius dvasininkus. Pirmąjai grupei priklausė klebonai ir altaristos, antrajai klebonų samdyti vikrai, klierikai ir kiti bažnyčios tarnai. Beneficiniai dvasininkai buvo labiau integruoti į Bažnyčios struktūrą, nes buvo tiesiogiai subordinuoti vietos ordinarui, jie buvo socialiai aktyvesni, nes kur kas dažniau sutinkami rašytiniuose šaltiniuose, nei beneficijų neturėję jų kolegos. Savo ruožtu klebonų ir altaristų tarpe aiškiai išsiskyrė grupė dvaisninkų grupė, kuriai parapinė beneficija tebuvo papildomas pajamų šaltinis. Tai aukštieji dvasininkai... [toliau žr. visą tekstą] / The subject of master thesis “The parish clergy of Vilnius and Samogitia dioceses in 15 – 16 c. 3 quarter“ is the parish clergy of Vilnius and Samogitian Diocese from Christianization of country (Vilnius Diocese – 1387, Samogitian Diocese – 1417) to 1577, when in Gniezno archdiocese, to what belonged dioceses of Vilnius and Samogitia, was promulgated the canons and decrees of the Council of the Catholic Church of Trent (1545-1563). Parish priesthood there are treated as the small, but very important for Christianization of country social group, because in big part on them depended success of an adopting Christian culture and values in peripheral regions. The aim of research is to find characteristics of parish priesthood, which related them to local society and these, which separated. Thesis deals with such questions as: parish clergy’s institutional ties with laity, based on right of patronage (ius patronatus); a place of parish priesthood in Church Organizational Structure, their institutional and personal relations with other priests; the problems of a socialization of parish clergy in the local community. The investigation makes clear what parish priesthood was small but quit heterogeneous social group. On an institutional criterion was based the distinction to benefice clergy (parsons, altarists) and not benefice clergy (vicars, clergyman). The benefice clergy was better integrated to Church Structure because of direct subordination to a bishop. To them can be attributed... [to full text]