Stipinkaulio lūžiai – tai vieni iš dažniausiai pasitaikančių lūžių suaugusiems. Šie lūžiai sudaro 10-15% visų lūžių. Nustatyta, kad per visą gyvenimą iš dešimties maždaug du ��monės patiria lūžius. Dėl lūžio sutrinka pirštų, plaštakos, dilbio ir iš dalies – visos rankos judėjimo funkcija. Šio darbo tikslas – įvertinti ergoterapijos poveikį ligoniams, patyrusiems stipinkaulio lūžį. Darbo uždaviniai: 1. Įvertinti plaštakos funkciją ligoniams, patyrusiems stipinkaulio lūžį, 2. Įvertinti ligonių savarankiškumą patyrus stipinkaulio lūžį, 3. Įvertinti ergoterapijos poveikį šių ligonių rankos funkcijos ir savarankiškumo pagerinimui. Tyrimas buvo atliktas Všį Kauno Kalniečių poliklinika. Tirti asmenys, patyrę stipinkaulio lūžius. Tyrime dalyvavo 100 ligonių. Ligoniai buvo suskirstyti į dvi grupes: pirmą ir antrą po 50 ligonių. Pirmą grupę sudarė ligoniai, patyrę dešinės rankos stipinkaulio lūžį. Antrą – ligoniai, patyrę kairės rankos stipinkaulio lūžį. Abiejų grupių ligoniams buvo sudaryta ir taikyta individuali ergoterapijos programa, atsižvelgiant į rankos funkcijos ir savarankiškumo sutrikimą. Ergoterapijos poveikiui įvertinti buvo naudojama: šiam tyrimui paruoštas klausimynas, plaštakos jėgos matavimas dinamometru, plaštakos funkcijos matavimas goniometru, skausmo ir sustingimo vertinimas, funkcinis judėjimo testas (Modifikuotas Keitelio indeksas), funkcinio nepriklausomumo testas (FNT). Tyrimo išvados: 1.Įvertinus plaštakos funkciją ligoniams, patyrusiems stipinkaulio lūžį, buvo... [toliau žr. visą tekstą] / Radius fractures – are one of the most likely to occur fractures for adults. From all fractures they include from 10 to 15 % of all fractures. It is examined that through whole life, two persons of ten sustain these fractures. Due to fracture fingers, hand, forearms and in part – whole hands, function becomes irregular. Aim of this work is to estimate occupational therapy influence to patients, experienced radius fracture. Tasks of this work is: 1. Evaluate patients hand function, who are experienced spoke-bone fracture, 2. Evaluate patients independence after this fracture, 3. Evaluate occupational therapy effect to these patients hand function and self-care improvement. Research was made at Všį Kauno Kalniečių clinic. Examined people had radius fracture. There were analyzed hundred patients. They were separated into two groups: first and second, both with 50 patients. First group patients had right hand spoke-bone fracture. Second – patients with left hand spoke-bone fracture. To all patients from both groups was adjusted and applied individual occupational therapy programs considering their hand function and autonomy disorder. In order to estimate impact of occupational therapy was used: specially for this research prepared questionnaire; hand strength was measured with dynamometer; hand function was measured with goniometer; also it was evaluated pain and rigor; patients were examined with function movement test (Modified Keitel index) and functional independence... [to full text]

Stipinkaulio distalinio galo lūžiai (SDGL) yra vienas dažniausių kaulų ir raumenų sužalojimų, sudarantys apie 3 proc. visų rankos sužeidimų. Lietuvoje, Sveidros duomenimis, 2010 m. dėl SDGL hospitalizuoti 1375 pacientai (986 moterys ir 389 vyrai). Vyrų traumų skaičiaus nei didėjimo, nei mažėjimo tendencijos nėra. Moterų traumų nuo 50–55 m. skaičius padvigubėja (47 iki 99). Vyresnių moterų SDGL patogenezės pagrindas gali būti osteoporozė. Tyrimo tikslas: Įvertinti kinezioteipavimo poveikį pacientams po tolimojo stipinkaulio galo lūžių. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti pacientų rankos funkciją ir savarankiškumą prieš ergoterapiją ir po jos taikant kinezioteipavimą; 2. Įvertinti pacientų rankos funkciją ir savarankiškumą prieš ergoterapiją ir po jos be kinezioteipavimo; 3. Palyginti ergoterapijos efektyvumą taikant kinezioteipavimą; Tyrimas buvo atliktas 2013 metų spalio – kovo mėnesiais. Ištirti 32 pacientai, patyrę tolimojo stipinkaulio galo lūžius, Viešosios įstaigos „Kauno klinikinėje ligoninėje“ bei „Kauno klinikos“, reabilitacijos skyriuje, gydyti ambulatoriškai. Pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes: kontrolinę ir tiriamąją. Kontrolinę grupę sudarė pacientai, kuriems taikyta ergoterapija be kinezioteipavimo. Tiriamąją grupę sudarė pacientai, kuriems taikyta ergoterapija ir kinezioteipavimas. Abiejų grupių pacientams buvo sudaryta ir taikyta individuali ergoterapijos programa, atsižvelgiant į rankos funkcijos ir savarankiškumo sutrikimą. Ergoterapijos programos ir... [toliau žr. visą tekstą] / Distal radius fractures are among the most common musculoskeletal injuries. It consists about 3% of all hand injuries. In Lithuania 1375 patients were hospitalized in 2010 year. Men injury rate has unchanged. Women injuries rate from 50-55 has doubled. Aim of work was to estimate occupational therapy and kinesio taping influence to patients, experienced radius fractures. Tasks of this work were: 1. Evaluate patients hand function and independence before and after occupational therapy through kinesio taping. 2. Evaluate patients hand function and independence before and after occupational therapy using kinesio taping. 3. Compare the effectiveness of occupational therapy through kinesio taping. Research was conducted in October 2013 – March to examine the 32 patients experienced distal radius fractures at Kaunas Clinical hospital and Kaunas clinics in rehabilitation department. Patients were divided into two groups: control and study. The control group consisted of patients who received occupational therapy without kinesio taping. The study group consisted of patients who received occupational therapy through kinesio taping. The individual occupational therapy program were formed and applied for both groups of patients according to the hand function and self – independence. For occupational therapy program to evaluate the effectiveness of kinesio taping were used: specially for this research prepared questionnaire; hand strength was measured with dynamometer; functional range... [to full text]

Stipinkaulio distalinės dalies lūžiai yra vienas iš dažniausių kaulų ir raumenų sistemos pažeidimų. Literatūroje nurodoma, kad distalinės stipinkaulio dalies lūžiai yra 1/10 visų lūžių, kuriuos patiria vyresni nei 35 metų amžiaus asmenys. Apie 3 % pacientų, po šios traumos išlieka ilgalaikė negalia. Siekiant optimizuoti stipinkaulio distalinės dalies lūžių gydymą, buvo atliktas tyrimas, kuriame buvo iškelti trys uždaviniai. Vertinome 2 savaičių imobilizacijos įtaką rankos funkcijai, po stipinkaulio distalinės dalies lūžio ir osteosintezės delnine rakinama plokštele. Taip pat vertinome,radiologinio lūžio tipo, pagal AO klasifikaciją, įtaką rankos funkcijai. Sugijus kaului, tirta metalinių konstrukcijų pašalinimo įtaka rankos funkcijai. Vertinant rezultatus, nustatyta, kad riešo judesių amplitudė ir rankos funkcija tarp pacientų, patyrusių stipinkaulio distalinės dalies lūžį su poslinkiu ir operuotų delnine rakinama plokštele, kuriems buvo taikyta pooperacinė 2 savaičių riešo imobilizacija ir kuriems pooperacinė riešo imobilizacija nebuvo taikyta, nesiskyrė. Tiriamiesiems, patyrusiems C tipo lūžį pagal AO radiologinę klasifikaciją nustatyta prastesnė funkcija. Riešo judesių amplitudė ir rankos funkcija po delninės rakinamos plokštelės pašalinimo nepakito. / Distal radius fracture is one of the most common injuries of the skeletal and muscular system. It has been reported in literature that distal radius fractures account for one-tenth of all the fractures experienced by people older than 35 years. Long-term disability remains in approximately 3% of patients after a distal radius fracture. In order to optimise treatment of distal radius fractures, a study with three objectives was performed. We evaluated the effect of immobilisation for the period of 2 weeks on the hand function after a distal radius fracture and osteosynthesis with a volar locking plate. The effect of the fracture type according to the AO classification on the hand function was also assessed. After the bone has healed, the effect of the removal of metal constructions on the hand function was evaluated. The analysis of the results demonstrated that there were no differences in the range of wrist motions and the hand functionbetween the patients after a displaced distal radius fracture operated with a volar locking plate and post-surgery immobilisation of the wrist applied for the period of 2 weeks and the patients who did not have post-surgery wrist immobilisation applied. A worse function was determined in the patients after type C fracture according to the AO radiological classification. The range of wrist motions and the hand function after the removal of a volar locking plate did not differ.