Savo tyrime siekėme patikrinti sprendimo priėmimo grupėje struktūros modelį, kuris padėtų pagerinti sprendimų priėmimo grupėje proceso kokybę bei sprendimo priimtinumą grupės nariams. Siūlomas sprendimų priėmimo grupėje struktūros modelis remiasi procedūrinio racionalumo principais (Simon, 2003), Galotti (2002) siūlomu individualaus sprendimo struktūravimo modeliu bei multiatributinės naudos teorija. Sprendimo priėmimo proceso kokybę matavome atsižvelgdami į Deal ir Stroebe (1987, cit. pgl. Furnham) išskirtus trūkumus, būdingus sprendimų priėmimui grupėje, t.y. socialinio dykinėjimo efektą, vertinimo baimę bei produktyvumo blokavimo efektą. Tyrimo metu nustatėme, kad: • Tiriamiesiems, kurie priimdami sprendimą taikė struktūros modelį, priimtas sprendimas priimtinesnis nei tiems, kurie šio modelio netaikė. • Tiriamieji, kurie priimdami sprendimą grupėje taikė struktūros modelį, buvo labiau linkę bendradarbiauti nei tie, kurie šio modelio netaikė. • Bendra sprendimo priėmimo grupėje kokybė, lyginat struktūruoto ir nestruktūruoto sprendimų priėmimo grupes, nesiskyrė. / In this paper we wanted to offer such group decision making structure, which could improve the decision making process quality and decision acceptance. The structured decision making is based upon procedural rationality principles (Simon, 2003), Galotti (2002) individual decision structuring and Multi-attribute utility theory. In decision making process quality assessment we paid attention to presence of social loafing, evaluation apprehension and production blocking effects. Results of this study shows, that: • There is a significant difference in decision acceptance between structured and unstructured decision making groups. • There is no significant difference in total decision making process quality between structured and unstructured decision making groups. • There is a significant difference in cooperation activity between structured and unstructured decision making.