Vieno įdomiausių šiuolaikinio anglų rašytojo John’o Fowles’o kūryba yra lyg išsamus ir gilus ekskursas į vakarietiškos kultūros, filosofijos, mitologijos, meno ir istorijos raidą. Pasaulinėje literatūros kritikoje, J. Fowles’o proza yra analizuojama šiais aspektais: 1) kaip romantizmo ir neoromantizmo idėjų tesėja ir skleidėja, 2) kaip egzistencialistinės literatūros tęsėja, 3) kaip postmodernistinės rašymo tradicijos skleidėja, 4) kaip mitopoetikos ir mitinio rašymo atstovė. Darbo tikslas yra pateikti struktūrinę pačio Orfėjo mito analizę ir pritaikyti ją analizuojant Fowles’o prozą. Orfėjo mito struktūra atskleidžia akivaizdžias tris dalis, į kurias susigrupuoja visos mite esančios mitologemos. Trinarė Orfėjo mito struktūra sudaro binarines opozicijas, kuriomis remiantis galima atskleisti giluminius mito klodus, santykių pluoštus ir konfliktus.Pirmieji Orfėjo mitą pateikę rašytiniai šaltiniai - Vergilijaus „Georgikos“ ir Ovidijaus „Metamorfozės“ jau byloja apie šio mito invariantų interpretacinę gausą ir įvairovę. Vergilijus ir Ovidijus tą patį Orfėjo mitą pateikia visiškai skirtingai. Vergilijus naudoja Orfėjo mitą kaip Aristėjo mito svarbią dalį, kuri paaiškina gamtinio, kosminio ir kolektyvinio ciklo sutrikimą, t.y. – bičių praradimą. Ovidijus savo „Metamorfozėse“, priešingai nei kad Vergilijaus „Georgikose“, Orfėjas mite atlieka tarpininko vaidmenį, jis yra mediatorius, pagrindinė ašis leidžianti egzistuoti visiem esantiems mite santykiams ir konfliktams. Orfėjas kaip... [toliau žr. visą tekstą] / One of the most interesting contemporary novelists John Fowles’s creation can be considered as a deep and broad excursus to the development of western culture, philosophy, mythology, art and history. In literature critics Fowles’s creation is analysed in these aspects: 1) as the existential projections of romance proceeding the traditions of the romanticism literature, 2) as the holder of existential literature traditions, 3) as the supporter of postmodern tradition in literature, 3) as the representative of myth poetic. The aim of this thesis is to give the structural analysis of the myth of Orpheus and to apply it in the analysis of Fowles’s prose. The structure of the myth of Orpheus reveals three parts and groups all the myth elements in them. The trinomial structure of the myth of Orpheus creates the binary oppositions that help to reveal all the layers of the myth, the main conflicts and relations. Virgil’s “Georgics” and Ovid’s “Metamorphosis” - the first written resources where we meet the myth of Orpheus, already proves that the myth has lots of invariants and interpretation possibilities. Virgil and Ovid represent the myth of Orpheus in very different ways. Virgil uses the myth of Orpheus as the complex part of the myth of Aristeus which helps to explain the reason how he lost his bees and why the natural order is discomfited. Ovid in his “Metamorphosis” argues Virgil and depicts the myth of Orpheus as the main centre of narration and the base for the other myths... [to full text]