2009 m. Vilnius taps Europos kultūros sostine. Tai svarbus įvertinimas, rodantis visos Europos pasitikėjimą mumis kaip išsivysčiusia valstybe, kurioje verda aktyvus kultūrinis gyvenimas. Šis įvertinimas tartum simbolizuoja, kad mes žinome ar bent jau esame susipažinę su savo valstybės kultūra istorijos tėkmėje, sugebame ne tik išsaugoti, bet ir sąmoningai bei tikslingai panaudoti paveldą. Šiandien būdas susipažinti su senąja vandens tiekimo ir apšvietimo technika, galima sakyti, yra vis dar paties susidomėjusio reikalas. Nepaisant padidėjusio susidomėjimo technikos paveldu, šios kol kas specifinės paveldo srities populiarinimas žengia pirmuosius lėtus žingsnelius. Šio darbo objektas – technikos paveldas, o tiksliau apšvietimo ir vandens tiekimo įranga Vilniaus mieste. Iš karto reikia pastebėti, kad tai gana specifinė sritis, nes susijusi su buitimi. Buitis kaip kasdienybės elementas nėra ir niekuomet nebuvo vertinama. Miesto ūkio elementai jų panaudojimo metu niekuomet neturi išliekamosios vertės ir išlieka „nepastebimi“. Tuo labiau į juos nežiūrima kaip į kultūrinį reiškinį. Kasdieninio buitinio gyvenimo istorija, jo reikšmė ir įtaka to meto kultūrai yra tiriama praėjus kelioms dešimtims, o dažniausiai ir šimtams metų. Tai yra būdinga ne tik praeities kartoms, bet ir mums. Buitis tampa istorija tik pasikeitus aplinkai, kuri, reikia pastebėti, šiandien kinta daug sparčiau nei vos prieš šimtmetį. Dėl šios priežasties didžioji dalis technikos paveldo mums šiandien pažįstama tik... [toliau žr. visą tekstą] / In 2009 Vilnius is publicized as European Cultural capital. It means that our country lives an active cultural life. It’s like a present to us symbolizing that Lithuanians understand their history, culture and heritage; that they know how to save and use it for esthetical, financial, cultural or other purposes. Object of this work – technical heritage, specifically street lighting and water supply equipment in Vilnius. This is a range of small technical heritage directly related with domestic daily life that means no attitude for saving it like a worth thing. It’s not only nowadays problem. Domestic life attributes like lanterns, street lamps, water pumps, water towers, water wells and etc. has never been saved as cultural heritage as it was used constantly. Only becoming history known by the archival documents and iconography, domestic equipment sometimes attains attention. Paradoxical, but only when we have almost nothing left, we try to save it. At the moment we have 12 Vilnius water supply and street lighting objects written into Cultural heritage register – Verkiai manor lantern poles, 1 water pump, 4 water towers, 5 water mills and Vingriai spring reservoir. It’s a little number of technical heritage left, but it shows that we do remember it and somehow try to keep it for future. At the moment all the water towers, water pump and Pučkoriai water mills are saved only by not letting them to demolish. Today these objects give no any information. Better situation is with... [to full text]