2003-ųjų pab. šimtai tūkstančių gruzinų išėjo į gatves protestuoti prieš suklastotus prezidento rinkimų rezultatus. Prezidentas E.Ševarnadzė buvo priverstas atsistatydinti. Šis įvykis, vadinamas Rožių revoliucija, sukėlė politinio chaoso pabaigos viltį ir pristatė pasauliui dar vieną jauną demokratiją. Vis dėlto, po revoliucijos vykdytos politinės reformos atskleidė kiek kitokias tendencijas. Remiantis Freedomhouse reitingu, Gruzija vis dar priskiriama pusiau laisvų šalių kategorijai, kaip ir prieš revoliuciją. Paradoksaliai, praėjus vos keletui metų po to, kai Gruzijoje buvo pasodintos demokratijos rožės, opozicija vėl eina į gatves protestuoti prieš tą patį demokratijos trūkumą. Šiame kontekste kyla tyrimo klausimas, kodėl Rožių revoliucijos, laikytos demokratijos proveržiu, pasekmės buvo tokios netvarios. Ieškodama atsakymo, darbo autorė teigia, jog įvykio analizė turi būti atliekama kitokiame kontekste, nei siūlo dauguma mokslinių darbų. Nemažai autorių remiasi prielaida, kad Rožių revoliucija buvo neeilinis įvykis šalies kontekste. Vienas iš šio darbo tikslų - parodyti, kad ši prielaida nėra teisinga, o, turint omenyje "revoliucijos" termino nuvertėjimą šiandienos politikos moksluose, Gruzijai galima diagnozuoti "revoliucijos sindromą", kadangi panašiu būdu valdžia nepriklausombės laikotarpiu keitėsi keletą kartų iki revoliucijos. Taip pat, nesėkmingai bandyta pakartoti revoliuciją pastaruoju laikotarpiu. Teigiama, jog siekiant susidaryti išsamų revoliucijos priežasčių... [toliau žr. visą tekstą] / In the end of the year 2003, hundreds of thousands of Georgians went out to the streets in order to protest against the fraudulent presidential elections. Incumbent E.Shevarnadze was forced to resign. This event, called Rose Revolution, raised hope of the end of political chaos and brought a brand new democracy to the World. However, political reforms in the country revealed a different trend. According to the Freedomhouse ratings, Georgia still remains only a partly-free country as before the Revolution. Paradoxically, just a few years after the Roses of democracy were planted to the Georgian soil, the opposition again finds itself in the streets protesting against the lack of democracy. This situation raises a research question why the consequences of the Rose Revolution, which seemed a manifest of democracy in its essence, were so short-lasting. In search for the answer the author of this master thesis argues for an alternative context of analysis and theoretical background which differ from the ones prevailing in the scientific discourse on the issue. Many works rest on the premise that The Rose Revolution was an extraordinary event in the country. One of the main aims of this case study is to prove that it was not unique. Furthermore, taking into consideration „devaluation“ of the term revolution in nowadays political science Georgia is worth a diagnosis of entire “revolutionary syndrome” as a similar model of the government change has taken place already a few times... [to full text]