Šiame darbe yra siekiama atskleisti gyvą patirties pasaulį, nesutampantį net tik su klasikinės metafizikos siekiais jį apriboti, tačiau ir su šių dienų mokslų pasakomis. Yra norima parodyti, kad žmogus gyvena reikšmingame pasaulyje, dalyvaudamas jame tiesiogine patirtimi bei jusliniu suvokimu sugeriantis išorės fenomenų fenomenalumą, kurie niekada nepasireiškia kaip išbaigti ir aiškūs, tačiau sudaro tą prasmės klodą, iš kurio gimsta visas reikšmingumas, gyvastingumas, pačios intensyviausios gyvenimo akimirkos. Žmogus yra gyvas, o jo gyvybę padiktuoja jo kūniškumas, kuris visada intencionaliais siekiais kreipiasi į pasaulį, jį priima į save ir išskleidžia reikšmę atgal pasauliui. Kūnas fenomenalus audinys, vikriai įsiliejantis į pasaulio audinį, suformuodamas tokį santykį, kuriame pirmais smuikais griežia estetiškumas, pirmine graikiško žodžio aisthētikos – jutiminis reikšme. Kūnas visada yra išraiškingas ir reikšmingas. Geriausiai tai atskleidžia menininko patirtis, kuomet ateidamas į savo kūrybines dirbtuves, jis vadovaujasi tik tiesiogine patirtimi bei juslumu, sugaudamas tas fenomenų bangas, kurios kitokiu būdu yra ne tik nepagaunamos, bet ir užmskuojamos. / This paper aims to reveal the living experience of the world, that does not coincide with the classical metaphysical aspirations to restrict it, but also with the things wich has been said by researchers of nowadays. It is seeking to show, that man lives in the meaningful world, taking part in it by direct experience and sensory perception of external phenomenal of the phenomenon, wich are never completed and clear, but the basis of the meaningful and leads to all the significance of vitality and most intensive moments of live. The man is alive and his life is dictaded by his corporeality, wich is always turned into the world by its intentions, takes the value of the world into himself and expands the value back to the world. Phenomenal body tissue deftly merges with the fabric of the world, forming a relationship in wich the aesthetic plays by the first violin, in the original sense of the Greek word aisthētikos – sensory value. This is best revealed by the artist experience when he comes to his workshop. When he follows only the capture of direct experience sensitivity, he looks at the waving of phenomena, wich in the other way are not only elusive, but more than concealed.