Tyrime analizuojamas rentinės valstybės fenomenas. Remiantis Kuveito atvejo analize, siekiama ištirti, kiek rentinės valstybės teorija atitinka šios šalies ekonominę, socialinę ir politinę raidą. Priešingai negu šiuo metu ryškiame diskurse Vidurio Rytų atžvilgiu, stengiamasi nenagrinėti Kuveito raidos per demokratijos prizmę. Tyrimo išvados iš dalies patvirtina rentinės valstybės teorijos suponuojamą režimo autonomiją. Tačiau nustatoma, kad krizės atveju Kuveite nebuvo siekiama režimo pakeitimo. / This paper investigates the implications of the rentier theory thesis to the political changes in a rentier state. First of all, it is clear that in the current analyses of the Middle Eastern societies a dominant theme is the search for democratization. This paper challenges this view by arguing that such approach leads to the analytical (and sometimes practical) dead end. To investigate the processes in the Middle East, we should direct our focus to regime stability without having democracy prerequisites involved in our analysis. The theory of a rientier state describes the state-society relations as dismissing the importance o taxation. Thus, receiving huge amounts of external rent, the regime is autonomous from the society. This will prevent any changes in the future, if no fiscal crisis occurs. Fiscal crisis may deter the autonomy of the regime and thus provoke the change in politics. It is clear that although useful, such view obscures the importance of internal changes in the regime. The Kuwait case study reveals that some groups (merchants) of the society were important before the oil. Contrary to the rentier state thesis, they were not coopted by the wealth provided by the regime. Moreover, other groups were supported by the ruling family to counterbalance the strength of the merchants. In the context of the fiscal and other external crises the interplay between these groups and the regime were vital to regime legitimacy as such. The analysis refutes the hypothesis... [to full text]

Kiekviena politinės lyderystės apraiška 1990 – 1991 metais vykusio Irako – Kuveito konflikto kontekste buvo skirtinga priklausomai nuo JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Irako politinių lyderių asmeninių savybių, lyderiavimo motyvų, nuo skirtingai suvokiamų atskiros visuomenės tikslų įgyvendinimo specifikos, nuo tarptautinės grupės ypatybių ir kitų socialinių, politinių, ekonominių bei kultūrinių sąlygų. Vieni politiniais lyderiais tapo dėl asmeninio patrauklumo, charizmos, kiti atsidūrė tam tikru momentu tam tikroje situacijoje, treti veikė vedini savo asmeninių ambicijų. Kaip tik todėl magistro darbo objektas yra politinių lyderių vaidmuo Irako – Kuveito konflikte. Darbo aktualumas. 1990 – 1991 metais Persijos įlankoje netrūko radikalių permainų: pagrindiniu tikslu buvo laikomas Irako prezidento Sadamo Huseino nuvertimas, o tai reiškė, jog sąjungininkai privalėjo užimti Irako sostinę Bagdadą ir kontroliuoti visus strateginius jame esančius objektus. Būtent šioje situacijoje politiniams lyderiams atsirado puiki terpė pasireikšti. Magistro darbe aiškinamasi apie galingiausių to meto valstybių verbalinį ir fizinį ryšį, jų vykdomus ar ketinamus vykdyti veiksmus. Kadangi nebuvo ir vis dar nėra jokios paprastos lyderystės formulės ar griežtos mokslinės disciplinos, kuria būtų galėję vadovautis nagrinėjami politiniai lyderiai, tai tapo akstinu pažvelgti į šią problemą iš naujo. Darbo chronologinės ribos. Pavadinime įvardintas 1990 – 1991 metų laikotarpis. Konfliktas... [toliau žr. visą tekstą] / Every political clash leaves a trace in World history. The conflict between Iraq and Kuwait in the end of XX century is not the exception. Amid growing tension between the two Persian Gulf neighbors, Saddam Hussein concluded that the United States and the rest of the outside world would not interfere to defend Kuwait. On August 2, 1990, Iraqi forces invaded Kuwait and quickly seized control of the small nation. Within days, the United States, along with the United Nations, demanded Iraq’s immediate withdrawal. U.S. and other UN member nations began deploying troops in Saudi Arabia within the week, and the worldwide coalition began to form under UN authority. On January 16, 1991, Allied forces began devastating bombing of Iraq and its forces in Kuwait. The Allied bombing sought to damage Iraq’s infrastructure so as to hinder its ability to make war while also hurting both civilian and military morale. Unfortunately, Allied air strikes and cruise missile attacks against Iraq proved more devastating than expected. When the Allied armies launched the ground war on February 23, the Iraqi occupation forces in Kuwait were already beaten. On March 3, 1991, Iraq accepted the terms of the cease-fire and the fighting ended. So the object of master‘s work has been the evaluation of the role, substantiality and particularity of political leaders during the conflict between Iraq and Kuwait in 1990 – 1991. The goal has been to point out the connection between the expression of political... [to full text]