Tradicinės dailidystės bei medinio paveldo apsaugos klausimų nagrinėjimą įgalino XX a. septintojo dešimtmečio paveldosaugos krizė, kada refleksyvios paveldo apsaugos istorijos studijos bei postmodernizmo idėjos padėjo išsilaisvinti iš moderniojo paminklų kulto. Praktiniame lygmenyje buvo nusivilta modernia paveldotvarkos praktika. Cheminių medžiagų bei pramoninių produktų naudojimas nepateisino paveldotvarkos lūkesčių, todėl pradėta ieškoti išeities kelių iš modernaus tradicijos ir technologijos supriešinimo. Į paveldosaugos diskursą buvo įvesta istorinės sociokultūrinės aplinkos sąvoka, o paveldo koncepcija suvokta santykyje su aplinkos, kraštovaizdžio, atlikimo technikos autentiškumu. Šiuolaikinė paveldosaugos samprata rėmėsi atsigręžimu į tradicines praktikas, kurios turėjo užtikrinti istorinį tęstinumą. Vis plačiau diskutuotas alternatyvusis - proceso autentiškumo išsaugojimo, kelias, įteisinantis kūrybinę paveldo recepciją. Vienas iš pirmųjų darbo tikslų, buvo išsiaiškinti postmoderniosios paveldosaugos impulsus bei ištakas, komparatyvistiniu metodu nustatyti jos santykį su moderniąją paveldosauga bei tradiciniais reliktų apsaugos būdais. Atlikus istorinę rekonstrukciją, reziumuota, jog kūrybinis paveldo įsisavinimo kelias buvo būdingas nuo Antikos iki moderniosios paveldosaugos susiformavimo. Istorinio tęstinumo nutrūkimas didžiąją dalimi buvo sąlygotas modernizacijos reiškinių: industrializacijos bei urbanizacijos. Ilgiau tradicinė dailidystė gyvavo Lietuvoje, kurią... [toliau žr. visą tekstą] / The research on protection of traditional carpentry techniques and wooden heritage was enabled by the crisis of heritage protection in the 7th decade of XX century, when reflexive studies on heritage protection and postmodern ideas helped to disengage from modern cult of monuments. The disillusion with modern praxis of heritage protection was felt even in the practical sphere. The use of chemical materials and industrial products belied the expectancy, so the search for the means of recourse from the modern contraposition of tradition and technology was started. The notion of historical socio-cultural setting was introduced into the discourse of heritage protection, while the concept of heritage was perceived in relation to authenticity in environment, landscape and workmanship. Contemporary conception of heritage protection has already been based on the turn to traditional praxis, which ensured historical continuity. The alternative way – protection of process authenticity, which enabled creative reception of heritage, was presented. One of the main aims of the study was to examine the impulses of postmodern heritage protection, to measure its relation to modern and traditional protection of the relicts in the comparative manner. Historical reconstruction revealed that from the antiquity to the development of modern heritage protection reception of heritage was rather performed in the creative way. Historical discontinuity was conditioned by phenomenon of modernization... [to full text]