Pagrindinė kliūtis taikyti valstybei civilinę atsakomybę ilgą laiką buvo valstybės imuniteto (arba suvereno imuniteto, arba įstatymų leidėjo imuniteto) doktrina, kuri neleidžia taikyti valstybei deliktinės atsakomybės už viešojoje srityje atliktus veiksmus. Šis principas kildinamas iš anglų karalių teisės. Šiandien imuniteto egzistavimą bandoma teisinti valstybės turto apsaugos svarba, siekiu užtikrinti valdžių padalijimo principo veikimą, institucijos, turinčios kompetenciją nagrinėti bylas prieš valstybę (ar įstatymų leidėją), nebuvimu, adekvačių teisių gynimo būdų egzistavimu, išrinktų valdžios atstovų pozicijos stiprinimu bei tradicija. Viduramžiška imuniteto doktrina yra nesuderinama demokratinių valstybių principais, tad turi būti visiškai pašalinta. Lietuvos Teismų praktika šios doktrinos egzistavimo Lietuvoje nepripažįsta. Įstatymų leidėju paprastai laikomas subjektas, kuriam suteikta galia pareikšti galutinę ir neginčijamą valią dėl įstatymo priėmimo. Lietuvoje įstatymų leidėju laikomas Parlamentas bei Tauta. Įstatymų leidėjo kompetenciją ir diskreciją riboja Konstitucijoje nustatyti bei prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai. Tarptautinių sutarčių pagrindu, pavyzdžiui, EŽTK, Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti pagrindines teises asmenims, esantiems jos jurisdikcijoje. Įstatymas, pažeidžiantis tokią tarptautinę sutartį, laikytinas neteisėtu, tačiau nacionalinė teisė jokiai institucijai nėra suteikusi kompetencijos tikrinti įstatymų atitikimą tarptautinėms... [toliau žr. visą tekstą] / A main let to apply tort liability to the state is the principle of sovereign immunity (or state immunity; or legislator immunity), derived from Medieval English law, which says that government is immune from tort liability. Today remains of sovereign immunity doctrine usually is justified by: the importance of protecting government treasuries; separation of powers; the absence of authority for suits against the government; the existence of adequate alternative remedies; strengthening the position of elected politicians; and tradition. The doctrine of immunity is inconsistent with the main principles, recognized by democratic countries, so has no place in democracy and should be repealed entirely. The legislator is a subject, who has a right to make a final and unchallenged decision in the law making process. In Lithuania there are two legislators: the Parliament (Seimas) and the Nation. Competence and discretionary powers of legislature are limited by the Constitution and obligations of the state under the international and European Community law. By international contracts, such as European Convention of Human rights, Lithuania is obliged to confer the main rights to individuals in its jurisdiction. The national law that violates such provisions must be held unlawful, but there are no national institutions that have a competence to state that violation. Individuals may get remedy only if the European Court of Human Rights states the violation; in the same judgment the Court... [to full text]
| Identifer | oai:union.ndltd.org:LABT_ETD/oai:elaba.lt:LT-eLABa-0001:E.02~2007~D_20081203_204523-74037 |
| Date | 04 March 2009 |
| Creators | Bairamovaitė, Alina |
| Contributors | Mizaras, Vytautas, Vilnius University |
| Publisher | Lithuanian Academic Libraries Network (LABT), Vilnius University |
| Source Sets | Lithuanian ETD submission system |
| Language | Lithuanian |
| Detected Language | Unknown |
| Type | Master thesis |
| Format | application/pdf |
| Source | http://vddb.library.lt/obj/LT-eLABa-0001:E.02~2007~D_20081203_204523-74037 |
| Rights | Unrestricted |
Page generated in 0.0027 seconds