Būtinumas atlyginti padarytą žalą yra konstitucinis principas. Šią pareigą turi ir valdžios institucijos, nepaisant to, jog žala padaroma viešosios teisės reguliuojamoje srityje. Valdžios institucijų civilinės deliktinės atsakomybės klausimai reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. ir 6.272 str. Tinkamas šių normų aiškinimas ir taikymas teismų praktikoje yra nukentėjusiojo garantija gauti patirtos žalos atlyginimą. Darbe analizuojamas Civilinio kodekso 6.271 str. taikymas Lietuvos administracinių teismų praktikoje. Aiškinamasi šios normos apimtis, joje įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos. Daugiausia dėmesio skiriama įstatymų leidėjo, neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atlyginimo klausimams. Autoriaus nuomone, Civilinio kodekso 6.271 str. įtvirtintas reguliavimas apima ir įstatymų leidžiamosios valdžios atsakomybę. Tokios pozicijos laikytis linksta ir administraciniai teismai, tačiau vienareikšmės ir aiškios pozicijos šiuo klausimu kol kas nėra. Spręsdami valdžios institucijos neteisėtų veiksmų klausimą teismai neretai sutapatina teisės akto galiojimo ir neteisėtumo kaip valstybės civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas. Toks sutapatinimas yra nepagrįstas ir gali lemti sudėtingesnį teisės į patirtos žalos atlyginimą įgyvendinimą arba tokios teisės paneigimą. Teismai taip pat nepriteisia asmenims neturtinės žalos, padarytos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos metu. Tokia situacija kilo, kai Lietuvos Vyriausiasis Administracinis... [toliau žr. visą tekstą] / Die Haftungspflicht ist das Verfassungsgebot. Auch die staatliche Gewalt hat diese Pflicht, obwohl Schaden im Bereich des öffentlichen Rechts verursacht wird. Die zivilrechtliche Haftung der staatlichen Gewalt ist in dem Zivilgesetzbuch von Litauen verankert. Richtige Deutung und Anwendung diesen Normen in der Gerichtpraxis ist die Gewährleistung eines Opfers einen Schadenersatz zu bekommen. Es wird der Artikel 6.271 des Zivilgesetzbuches von Litauen ausgewertet. Es wird die Sphäre diesen Aufsatz und die Haftungsbedingungen gehandelt. Die Rücksicht wird auf die Probleme der Haftung von der legislativen Gewalt, der rechtswidrigen Handlungen und der Schadenausgleich genommen. Nach der Meinung des Verfassers ist die zivilrechtliche Haftung des Gesetzgebers auch in dem Zivilgesetzbuch verankert. Die Stellungsnahme von dem Verwaltungsgericht ist heutzutage nicht deutlich. In die Gerichtpraxis werden die Geltung der Gesetze und die rechtswidrigen Handlungen als die Haftungsbedingung gleichgemacht. Solche Nivellierung kann die Schadenausgleich erschweren oder ausgeschlossen. Immaterialeren Schadenserstattung ist in der Ordnung des Polizeirechts unmöglich, weil der Verwaltungsgerichthof von Litauen solche Ordnung von dem Verwaltungsrecht ausgeschlossen hat. Die Ausnahme von Gericht der unmittelbaren ursächlichen Verknüpfung festzustellen ist auch kritisiert, weil diese Ausnahme nicht gerecht ist. Diese Probleme in der Gerichtpraxis können Schadenausgleich erschweren.

Plečiantis sritims, kuriose valstybė dalyvauja kaip privalomus vykdyti nurodymus duodantis subjektas, sudėtingėjant valstybės aparatui, daugėja atvejų, kai valstybė neužtikrina kvalifikuoto, efektyvaus valstybės pareigūnų darbo ir tai dažnai lemia žalos mažiau teisių santykyje su valstybe turinčiam asmeniui atsiradimą. Kita vertus, valstybei imantis reguliuoti vis daugiau visuomeninio gyvenimo sričių, auga visuomenės pasitikėjimas, kad situacija yra kontroliuojama valstybės institucijų. Tokiose srityse atsiradus žalos kyla pagrįstas visuomenės interesas ieškoti už ją atsakingo. Kadangi valstybė yra išskirtinis, nuolat egzistuojantis teisės subjektas, nukentėjusiajam palanku siekti visų nesėkmių finansinę naštą perkelti į valstybės biudžetą. Dėl to valstybės deliktinės atsakomybės ribos šiuolaikinėje teisinėje valstybėje stipriai plečiasi. Tačiau atlyginant valdžios institucijų sukeltą žalą yra perskirstomi tos pačios visuomenės, kurios dalimi yra nukentėjusysis, materialiniai resursai, todėl kyla klausimas, kiek valstybės atsakomybės plėtros tendencija atitinka pačių nukentėjusiųjų interesus. Disertacija siekiama išanalizuoti valstybės deliktinės atsakomybės raidos tendencijas Europos valstybėse ir JAV, įvertinti tradiciškai šioje srityje taikomos valstybės imuniteto doktrinos pagrįstumą šiuolaikinėje teisinėje valstybėje, valstybės atsakomybės galimybę ir būtinybę srityse, kurios tradiciškai laikytos už civilinės jurisdikcijos ribų, atskleisti plačių valstybės atsakomybės... [toliau žr. visą tekstą] / With the expansion of areas where the state participates as a subject having the right to give mandatory instructions, the state apparatus getting more and more complex, the number of cases when the state fails to ensure efficient, qualified work of the state officials is also increasing. On the other hand, when state takes over more and more areas of public life under its control, at the same time the trust from the society that the situation is controlled by the state institutions grows as well. When damage occurs in such areas a legitimate interest of the society to find the liable for it arises. Since the state is an exclusive subject of law – it does exist all the time – it is very convenient from the point of view of the victim to shift the financial burden of all failures onto the state budget. Therefore the limits of state liability are rapidly expanding in a contemporary state governed by the rule of law principle. Nevertheless, reparation of damage caused by public institutions determines re-distribution of material resources of the same society, a part of which the victim is. Therefore the question of how far the expansion of state liability limits corresponds to the interests even of the same plaintiffs arises. The purpose of the study is to analyze the development trends of the state liability in tort in European countries and the United States of America, to evaluate the justification of the state immunity doctrine in the modern legal state, traditionally... [to full text]

Pagrindinė kliūtis taikyti valstybei civilinę atsakomybę ilgą laiką buvo valstybės imuniteto (arba suvereno imuniteto, arba įstatymų leidėjo imuniteto) doktrina, kuri neleidžia taikyti valstybei deliktinės atsakomybės už viešojoje srityje atliktus veiksmus. Šis principas kildinamas iš anglų karalių teisės. Šiandien imuniteto egzistavimą bandoma teisinti valstybės turto apsaugos svarba, siekiu užtikrinti valdžių padalijimo principo veikimą, institucijos, turinčios kompetenciją nagrinėti bylas prieš valstybę (ar įstatymų leidėją), nebuvimu, adekvačių teisių gynimo būdų egzistavimu, išrinktų valdžios atstovų pozicijos stiprinimu bei tradicija. Viduramžiška imuniteto doktrina yra nesuderinama demokratinių valstybių principais, tad turi būti visiškai pašalinta. Lietuvos Teismų praktika šios doktrinos egzistavimo Lietuvoje nepripažįsta. Įstatymų leidėju paprastai laikomas subjektas, kuriam suteikta galia pareikšti galutinę ir neginčijamą valią dėl įstatymo priėmimo. Lietuvoje įstatymų leidėju laikomas Parlamentas bei Tauta. Įstatymų leidėjo kompetenciją ir diskreciją riboja Konstitucijoje nustatyti bei prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai. Tarptautinių sutarčių pagrindu, pavyzdžiui, EŽTK, Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti pagrindines teises asmenims, esantiems jos jurisdikcijoje. Įstatymas, pažeidžiantis tokią tarptautinę sutartį, laikytinas neteisėtu, tačiau nacionalinė teisė jokiai institucijai nėra suteikusi kompetencijos tikrinti įstatymų atitikimą tarptautinėms... [toliau žr. visą tekstą] / A main let to apply tort liability to the state is the principle of sovereign immunity (or state immunity; or legislator immunity), derived from Medieval English law, which says that government is immune from tort liability. Today remains of sovereign immunity doctrine usually is justified by: the importance of protecting government treasuries; separation of powers; the absence of authority for suits against the government; the existence of adequate alternative remedies; strengthening the position of elected politicians; and tradition. The doctrine of immunity is inconsistent with the main principles, recognized by democratic countries, so has no place in democracy and should be repealed entirely. The legislator is a subject, who has a right to make a final and unchallenged decision in the law making process. In Lithuania there are two legislators: the Parliament (Seimas) and the Nation. Competence and discretionary powers of legislature are limited by the Constitution and obligations of the state under the international and European Community law. By international contracts, such as European Convention of Human rights, Lithuania is obliged to confer the main rights to individuals in its jurisdiction. The national law that violates such provisions must be held unlawful, but there are no national institutions that have a competence to state that violation. Individuals may get remedy only if the European Court of Human Rights states the violation; in the same judgment the Court... [to full text]