Valstybių atsakomybė yra laikoma viena svarbiausių tarptautinės teisės sričių. Ilgą laiką daugiausia dėmesio buvo skiriama valstybių atsakomybei, kylančiai dėl jos pačios veikų, kurias ji atlieka per savo organus ar pareigūnus. Tačiau pastaruoju metu būtinybė laikyti valstybę atsakingą ir už privačių asmenų elgesį žymiai išaugo. Tarptautinėje teisėje vyrauja bendra taisyklė, kad valstybės gali būti laikoms atsakingomis tik už jų pačių, bet ne privačių asmenų elgesį. Tačiau, jeigu privačių asmenų elgesys gali būti priskirtas valstybei, ji tampa už tokį elgesį atsakinga. Yra žinomos keletas taisyklių, kurios gali būti naudojamos tam, kad privačių asmenų elgesys būtų priskirtas valstybei. Taigi valstybė gali būti tiesiogiai atsakinga už privatų elgesį šiais atvejais: 1) kai valstybės valdžios institucijos kontroliuoja, vadovauja ir duoda instrukcijas privatiems asmenims atlikti specifines užduotis; 2) kai valstybė tam tikriems asmenims ar vienetams suteikia įgaliojimus atlikti tam tikrus specifinius valstybinės valdžios elementus; 3) kai valstybė pripažįsta ir priima privačių asmenį veiksmus kaip savo pačios; 4) kai privatūs asmenys, nesant valstybės valdžios institucijų ar joms nefunkcionuojant, įvykdo veikas, būtinas tose situacijose ir įgyvendinančias valstybinės valdžios elementus; 5) kai veika yra atlikta sėkmingo sukilėlių ar kitokio judėjimo; ir 6) kai valstybės pareigūnai veikia ultra vires, privačių tikslų vedini, tačiau akivaizdžiai naudodamiesi savo statusu. Valstybė... [toliau žr. visą tekstą] / State responsibility is regarded as one of the most important doctrines of international law. For centuries, the main emphasis was put on the responsibility of the state for its own conduct, committed through the acts of the organs and officials of that state. However, in the recent times the importance of the possibility to hold a state accountable for the private conduct is increasing rapidly. The general rule in international law is that states can only be held responsible for their own conduct, thus eliminating the possibility for a state to be accountable for the acts perpetrated by private individuals. However, if the private conduct can be imputed to the state, the state becomes accountable for such acts, although committed by private individuals. There are several rules of attribution of a conduct to a state, which can be used to make state responsible for the acts of private persons. Thus state may be directly responsible for the private conduct in these instances: 1) when it controls, directs or gives instructions to private individuals to carry out certain operations; 2) when it empowers a person or entity to exercise certain elements of the governmental authority; 3) when it acknowledges and adopts the private conducts as its own; 4) when the conduct, necessary in that situation and in fact exercising elements of the governmental authority, was carried out by private individuals in the absence of the official authorities; 5) when the conduct is carried out by... [to full text]

Būtinumas atlyginti padarytą žalą yra konstitucinis principas. Šią pareigą turi ir valdžios institucijos, nepaisant to, jog žala padaroma viešosios teisės reguliuojamoje srityje. Valdžios institucijų civilinės deliktinės atsakomybės klausimai reglamentuojami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. ir 6.272 str. Tinkamas šių normų aiškinimas ir taikymas teismų praktikoje yra nukentėjusiojo garantija gauti patirtos žalos atlyginimą. Darbe analizuojamas Civilinio kodekso 6.271 str. taikymas Lietuvos administracinių teismų praktikoje. Aiškinamasi šios normos apimtis, joje įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos. Daugiausia dėmesio skiriama įstatymų leidėjo, neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atlyginimo klausimams. Autoriaus nuomone, Civilinio kodekso 6.271 str. įtvirtintas reguliavimas apima ir įstatymų leidžiamosios valdžios atsakomybę. Tokios pozicijos laikytis linksta ir administraciniai teismai, tačiau vienareikšmės ir aiškios pozicijos šiuo klausimu kol kas nėra. Spręsdami valdžios institucijos neteisėtų veiksmų klausimą teismai neretai sutapatina teisės akto galiojimo ir neteisėtumo kaip valstybės civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas. Toks sutapatinimas yra nepagrįstas ir gali lemti sudėtingesnį teisės į patirtos žalos atlyginimą įgyvendinimą arba tokios teisės paneigimą. Teismai taip pat nepriteisia asmenims neturtinės žalos, padarytos administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos metu. Tokia situacija kilo, kai Lietuvos Vyriausiasis Administracinis... [toliau žr. visą tekstą] / Die Haftungspflicht ist das Verfassungsgebot. Auch die staatliche Gewalt hat diese Pflicht, obwohl Schaden im Bereich des öffentlichen Rechts verursacht wird. Die zivilrechtliche Haftung der staatlichen Gewalt ist in dem Zivilgesetzbuch von Litauen verankert. Richtige Deutung und Anwendung diesen Normen in der Gerichtpraxis ist die Gewährleistung eines Opfers einen Schadenersatz zu bekommen. Es wird der Artikel 6.271 des Zivilgesetzbuches von Litauen ausgewertet. Es wird die Sphäre diesen Aufsatz und die Haftungsbedingungen gehandelt. Die Rücksicht wird auf die Probleme der Haftung von der legislativen Gewalt, der rechtswidrigen Handlungen und der Schadenausgleich genommen. Nach der Meinung des Verfassers ist die zivilrechtliche Haftung des Gesetzgebers auch in dem Zivilgesetzbuch verankert. Die Stellungsnahme von dem Verwaltungsgericht ist heutzutage nicht deutlich. In die Gerichtpraxis werden die Geltung der Gesetze und die rechtswidrigen Handlungen als die Haftungsbedingung gleichgemacht. Solche Nivellierung kann die Schadenausgleich erschweren oder ausgeschlossen. Immaterialeren Schadenserstattung ist in der Ordnung des Polizeirechts unmöglich, weil der Verwaltungsgerichthof von Litauen solche Ordnung von dem Verwaltungsrecht ausgeschlossen hat. Die Ausnahme von Gericht der unmittelbaren ursächlichen Verknüpfung festzustellen ist auch kritisiert, weil diese Ausnahme nicht gerecht ist. Diese Probleme in der Gerichtpraxis können Schadenausgleich erschweren.

Šiame darbe nagrinėjama valstybės kaip civilinio delikto subjekto problema Lietuvos teisiniuose santykiuose. Siekiama atskleisti, kad tik valstybėje, besivadovaujančioje teisės viršenybės ir kitais teisės principais, gali tinkamai veikti valstybės atsakomybės piliečiams mechanizmas. Ir tik valstybė atsakinga savo piliečiams gali vadintis teisine. Darbe pateikiama užsienio šalių ir Europos sąjungos teisės teorija ir teisminė praktika valstybės deliktinės atsakomybės srityje, siekiant atskleisti valstybės imuniteto nuo civilinės atsakomybės savo piliečiams sampratos įtakos mažėjimo tendencijas. Darbo tema pagal sudėtingumą ir klausimų problematiškumą padalinta į dvi dalis. Pirmiausia analizuojama valstybės atsakomybė už administracinių ir teisėsaugos institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, nagrinėjami teisės aktai, reglamentuojantys šiuos santykius, nustatomi šios atsakomybės atsiradimo pagrindai, atskleidžiamos praktinės problemos, neleidžiančios tinkamai veikti valstybės atsakomybės už šių institucijų padarytą žalą mechanizmui. Vėliau nagrinėjama daug aktualesnė ir daugiau problematikos turinti temos dalis – valstybės atsakomybė už įstatymo leidėjo neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Čia aptariamas teisinis reglamentavimas ir nustatoma, kad tiek Konstitucija, tiek ir kiti įstatymai Lietuvos valstybę laiko lygiaverčiu teisinės atsakomybės subjektu. Darbe smulkiai analizuojama Lietuvos teisminė praktika valstybės atsakomybės klausimu, atskleidžiamos teisės praktikų... [to full text] / The topic of this work deals with the problem of a state as the subject of civil tort in legal relations of Lithuania. The main goal is focused on disclosure of the fact that the mechanism of national liability to its citizens is able to function properly only in a State which is following supremacy of the law and other legal principles. Only the State which is liable to its citizens may refer to itself as Legal State.

Plečiantis sritims, kuriose valstybė dalyvauja kaip privalomus vykdyti nurodymus duodantis subjektas, sudėtingėjant valstybės aparatui, daugėja atvejų, kai valstybė neužtikrina kvalifikuoto, efektyvaus valstybės pareigūnų darbo ir tai dažnai lemia žalos mažiau teisių santykyje su valstybe turinčiam asmeniui atsiradimą. Kita vertus, valstybei imantis reguliuoti vis daugiau visuomeninio gyvenimo sričių, auga visuomenės pasitikėjimas, kad situacija yra kontroliuojama valstybės institucijų. Tokiose srityse atsiradus žalos kyla pagrįstas visuomenės interesas ieškoti už ją atsakingo. Kadangi valstybė yra išskirtinis, nuolat egzistuojantis teisės subjektas, nukentėjusiajam palanku siekti visų nesėkmių finansinę naštą perkelti į valstybės biudžetą. Dėl to valstybės deliktinės atsakomybės ribos šiuolaikinėje teisinėje valstybėje stipriai plečiasi. Tačiau atlyginant valdžios institucijų sukeltą žalą yra perskirstomi tos pačios visuomenės, kurios dalimi yra nukentėjusysis, materialiniai resursai, todėl kyla klausimas, kiek valstybės atsakomybės plėtros tendencija atitinka pačių nukentėjusiųjų interesus. Disertacija siekiama išanalizuoti valstybės deliktinės atsakomybės raidos tendencijas Europos valstybėse ir JAV, įvertinti tradiciškai šioje srityje taikomos valstybės imuniteto doktrinos pagrįstumą šiuolaikinėje teisinėje valstybėje, valstybės atsakomybės galimybę ir būtinybę srityse, kurios tradiciškai laikytos už civilinės jurisdikcijos ribų, atskleisti plačių valstybės atsakomybės... [toliau žr. visą tekstą] / With the expansion of areas where the state participates as a subject having the right to give mandatory instructions, the state apparatus getting more and more complex, the number of cases when the state fails to ensure efficient, qualified work of the state officials is also increasing. On the other hand, when state takes over more and more areas of public life under its control, at the same time the trust from the society that the situation is controlled by the state institutions grows as well. When damage occurs in such areas a legitimate interest of the society to find the liable for it arises. Since the state is an exclusive subject of law – it does exist all the time – it is very convenient from the point of view of the victim to shift the financial burden of all failures onto the state budget. Therefore the limits of state liability are rapidly expanding in a contemporary state governed by the rule of law principle. Nevertheless, reparation of damage caused by public institutions determines re-distribution of material resources of the same society, a part of which the victim is. Therefore the question of how far the expansion of state liability limits corresponds to the interests even of the same plaintiffs arises. The purpose of the study is to analyze the development trends of the state liability in tort in European countries and the United States of America, to evaluate the justification of the state immunity doctrine in the modern legal state, traditionally... [to full text]

Magistro baigiamajame darbe nagrinėjamas valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę taikymas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje. Lietuvai tapus Europos Sąjungos valstybe nare privatūs asmenys įgijo teisę kreiptis į nacionalinius teismus ir reikalauti iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimo, kuri kilo pažeidus ES teisę. Kadangi asmens teisė į valstybės valdžios institucijų veiksmais ES teisės nuostatų pažeidimu sukeltos žalos atlyginimą priklauso nuo skirtingų nacionalinių teisinių sistemų, Lietuvos Respublika, kaip ir kitos ES valstybės narės turi pareigą užtikrinti, jog nacionalinės teisės normos atitiktų Teisingumo Teismo formuojamą praktiką. Todėl šio darbo pagrindinis tikslas – išanalizuoti Lietuvos teisėje įtvirtintą valstybės atsakomybės už žalą doktriną, siekiant nustatyti, ar nacionalinis teisinis reglamentavimas neriboja galimybės asmenims pasinaudoti teise į žalos atlyginimą ir yra suderinamas su ES teise. Darbe analizuojama valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Lietuvos teisę doktrina, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 ir 6.272 straipsniuose, nagrinėjamas nacionalinių nuostatų atitikimas ES teisės reikalavimams. Kadangi Lietuvos įstatymų leidėjas aiškiai nenumato įstatymų leidžiamosios bei galutinės instancijos teismų atsakomybės, tačiau Lietuvos Respublikos teismai suteikia galimybę asmenims kreiptis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo, tiriama ar toks reglamentavimas gali riboti asmens teisę į žalos atlyginimą. Asmens teisė į... [toliau žr. visą tekstą] / The Master thesis examines the liability of the state for the damages caused as a result of a breach of the European Union legislation within the legal framework of the Republic of Lithuania. As Lithuania has become a full member of the European Union, private entities also have gained the right to apply to the national courts and request for indemnification of damages caused as a result of a breach of the EU law from the State of Lithuania. As the person’s right to indemnification of damages caused as a result of a breach of the EU legal rules by the actions of public authorities depends on different national judicial systems, the Republic of Lithuania, just like other member states of the EU, is obliged to ensure that the national legal rules were in compliance with the case-law established by the Court of Justice. Therefore, the present thesis aims at analysing the concept of the state liability for damages established in the law of Lithuania with a view to determining if the national legal regulation does not restrict the possibility for the persons to exercise the right to indemnification and is compatible with the EU law. The thesis analyses the concept of the liability of the state for damages in case of a breach of the Lithuanian law established in Articles 6.271 and 6.272 of the Civil Code of the Republic of Lithuania, elaborates compliance of the national provisions with the EU legal requirements. As the Lithuanian lawmaker has not explicitly provided for the... [to full text]

EB teisės aktų tiesioginio ir netiesioginio veikimo principo taikymo trūkumai, ypač Direktyvų įgyvendinimo kontekste, peržvelgiant praktiką, leido ETT išvystyti trečiąjį ir atskirą principą Francovich byloje - valstybės atsakomybės principą. Teismas laikė, kad jei valstybė nepajėgė įgyvendinti Europos Bendrijos Direktyvos, tai ji privalo asmeniui atlyginti žalą, jei jie nukentėjo dėl valstybės nesugebėjimo įgyvendinti Direktyvos ir jei yra tenkinamos atitinkamos sąlygos. Tai yra, kur: • Direktyva apibrėžia teises, suteiktas asmenims, • tų teisių turinys Direktyvoje turi būti aiškiai apibrėžtas, ir • turi būti priežastinis ryšys tarp valstybės padaryto pažeidimo ir asmenų patirtos žalos. Teismo aiškinimas buvo pagrįstas valstybių narių įsipareigojimu įgyvendinti Direktyvas pagal EB Sutarties 249 str. (ex 189) ir bendrą įsipareigojimą pagal EB Sutarties 10 str. (ex 5) „imtis visų reikiamų priemonių..., kad garantuotų vykdymą“ įsipareigojimų pagal Bendrijos teisę. Klausimai kurie buvo nagrinėjami Teismo nagrinėjant Braserie/Factortame bylas: a) valstybės atsakomybės principas neturi būti apribotas nepasisekimu įgyvendinti Europos Bendrijos Direktyvas: turi būti įtraukti ir kiti Bendrijos teisės pažeidimai, apimant nesėkmes ir įgyvendinant normas b) Žalos atlyginimas, pagal Francovich sampratą, turi būti įmanomas-efektyvus, nepriklausomai nuo priemonių, pagal kurias Bendrijos teisės galėtų būti užtikrintos, tai yra viena iš tiesioginio ar netiesioginio veikimo principo sąlygų. c)... [toliau žr. visą tekstą] / The shortcomings of the principles of direct and indirect effects, particularly in the context of enforcement of Directives, as outlined above, led the Court to develope a third and separate principe in Francovich, the principe of State liability. The Court held that where, as here, a State had failed to implement an EC Directive it would be obliged to compensate individuals for damage suffered as a result of its failure to implement the Directive if certain conditions were satisfied. That is, where: • The directive involved rights confered on individuals, • The content of those rights could be identified on the basis of the provisions of the Directive, and • There was a causal link between the State`s failure and the damage suffered by the persons affected. The Court`s reasoning was based on member States obligations to implement Directives under Article 249 (ex 189) and their general obligation under Article 10 (ex 5) of the EC Treaty to „take all appropriate measures... to ensure fulfilment of“ their obligations under Community law. Questions were refered to Court of Justice for interpretation in Braserie/Factortame: a) the principe of State liability should not be confined to failure to implement EC Directives: it should attach to other failures to comply with Community law, including legislatives failures. b) A remedy under Francovich should be available whether or not there were other means by which Community rights might be enforced, that is, on the principles of... [to full text]

The protection of individual rights arising out of EC law,and the state liability for a breach of EC law entailing damages to such individuals, are the issues dealt with in the thesis. The thesis deals with the state liability doctrine as formulated by ECJ, identifies grounds for giving rise to remedies as a result of a breach of EC Law by a member state, examines the practice of ECJ and national courts in application of the state liability in the light of EC Law.