Valstybių atsakomybė yra laikoma viena svarbiausių tarptautinės teisės sričių. Ilgą laiką daugiausia dėmesio buvo skiriama valstybių atsakomybei, kylančiai dėl jos pačios veikų, kurias ji atlieka per savo organus ar pareigūnus. Tačiau pastaruoju metu būtinybė laikyti valstybę atsakingą ir už privačių asmenų elgesį žymiai išaugo. Tarptautinėje teisėje vyrauja bendra taisyklė, kad valstybės gali būti laikoms atsakingomis tik už jų pačių, bet ne privačių asmenų elgesį. Tačiau, jeigu privačių asmenų elgesys gali būti priskirtas valstybei, ji tampa už tokį elgesį atsakinga. Yra žinomos keletas taisyklių, kurios gali būti naudojamos tam, kad privačių asmenų elgesys būtų priskirtas valstybei. Taigi valstybė gali būti tiesiogiai atsakinga už privatų elgesį šiais atvejais: 1) kai valstybės valdžios institucijos kontroliuoja, vadovauja ir duoda instrukcijas privatiems asmenims atlikti specifines užduotis; 2) kai valstybė tam tikriems asmenims ar vienetams suteikia įgaliojimus atlikti tam tikrus specifinius valstybinės valdžios elementus; 3) kai valstybė pripažįsta ir priima privačių asmenį veiksmus kaip savo pačios; 4) kai privatūs asmenys, nesant valstybės valdžios institucijų ar joms nefunkcionuojant, įvykdo veikas, būtinas tose situacijose ir įgyvendinančias valstybinės valdžios elementus; 5) kai veika yra atlikta sėkmingo sukilėlių ar kitokio judėjimo; ir 6) kai valstybės pareigūnai veikia ultra vires, privačių tikslų vedini, tačiau akivaizdžiai naudodamiesi savo statusu. Valstybė... [toliau žr. visą tekstą] / State responsibility is regarded as one of the most important doctrines of international law. For centuries, the main emphasis was put on the responsibility of the state for its own conduct, committed through the acts of the organs and officials of that state. However, in the recent times the importance of the possibility to hold a state accountable for the private conduct is increasing rapidly. The general rule in international law is that states can only be held responsible for their own conduct, thus eliminating the possibility for a state to be accountable for the acts perpetrated by private individuals. However, if the private conduct can be imputed to the state, the state becomes accountable for such acts, although committed by private individuals. There are several rules of attribution of a conduct to a state, which can be used to make state responsible for the acts of private persons. Thus state may be directly responsible for the private conduct in these instances: 1) when it controls, directs or gives instructions to private individuals to carry out certain operations; 2) when it empowers a person or entity to exercise certain elements of the governmental authority; 3) when it acknowledges and adopts the private conducts as its own; 4) when the conduct, necessary in that situation and in fact exercising elements of the governmental authority, was carried out by private individuals in the absence of the official authorities; 5) when the conduct is carried out by... [to full text]

In the dissertation the author conducts analysis of general and special international legal regulations governing the ways for resolving treaty conflicts. Author researches the content and systemic ties between norms of the law of treaties, state responsibility and international legal proceedings pertinent to treaty conflict resolutions, as well as ways methods of treaty conflict resolution embodied in selected subsystems of international law (European Union law, World Trade Organization law, Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental freedoms). Based on this research the author provides conceptual findings concerning the notion of conflict of treaties, relationship between methods for resolving treaty conflicts in general and special international law and provides recommendations cncerning interpretation and application of legal regulations governing treaty conflict resolutions. / Disertacijoje tiriamas bendrasis bei specialusis tarptautinių sutarčių kolizijų sprendimo būdus nustatantis teisinis reguliavimas bei jo keliamos mokslinės ir praktinės problemos. Disertacijoje analizuojamas tarptautinių sutarčių teisės, valstybių atsakomybės teisės bei tarptautinio teisminio proceso normų turinys bei jų tarpusavio ryšiai, o taip pat analizuojami tarptautinės teisės posistemėse (Europos Sąjungos teisėje, Pasaulinės Prekybos Organizacijos teisėje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje) nustatyti tarptautinių sutarčių kolizijų sprendimo būdai. Disertacinio tyrimo pagrindu autorius pateikia konceptualias išvadas dėl sutarčių kolizijų sampratos, bendrojoje bei specialiojoje tarptautinėje teisėje nustatytų kolizijų sprendimo būdų santykio, bei pateikia pasiūlymus dėl sutarčių kolizijų sprendimą nustatančio teisinio reguliavimo aiškinimo bei taikymo.

Disertacijoje tiriamas bendrasis bei specialusis tarptautinių sutarčių kolizijų sprendimo būdus nustatantis teisinis reguliavimas bei jo keliamos mokslinės ir praktinės problemos. Disertacijoje analizuojamas tarptautinių sutarčių teisės, valstybių atsakomybės teisės bei tarptautinio teisminio proceso normų turinys bei jų tarpusavio ryšiai, o taip pat analizuojami tarptautinės teisės posistemėse (Europos Sąjungos teisėje, Pasaulinės Prekybos Organizacijos teisėje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje) nustatyti tarptautinių sutarčių kolizijų sprendimo būdai. Disertacinio tyrimo pagrindu autorius pateikia konceptualias išvadas dėl sutarčių kolizijų sampratos, bendrojoje bei specialiojoje tarptautinėje teisėje nustatytų kolizijų sprendimo būdų santykio, bei pateikia pasiūlymus dėl sutarčių kolizijų sprendimą nustatančio teisinio reguliavimo aiškinimo bei taikymo. / In the dissertation the author conducts analysis of general and special international legal regulations governing the ways for resolving treaty conflicts. Author researches the content and systemic ties between norms of the law of treaties, state responsibility and international legal proceedings pertinent to treaty conflict resolutions, as well as ways methods of treaty conflict resolution embodied in selected subsystems of international law (European Union law, World Trade Organization law, Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental freedoms). Based on this research the author provides conceptual findings concerning the notion of conflict of treaties, relationship between methods for resolving treaty conflicts in general and special international law and provides recommendations cncerning interpretation and application of legal regulations governing treaty conflict resolutions.

This master’s final thesis is purposive to analyze the doctrine of direct effect of Community law, which is enlarged in the practice of the European Court of Justice. There are discussed the stages of the formation of the current doctrine identifying the concrete premises, which have been determined the enlargement of the principle of direct effect on the various sorts of forms of Community law. The main attention goes to the question of the direct effect of directives verifying the correctness of the position of the European Court of Justice not to recognize the horizontal direct effect of directives.In other hand, it is strived to verify the whole doctrine of direct effect in order to check the ability to use even the principle of supremacy of the Community law discussing the question of the collision between national and Community law.