Šiame darbe kalbėsiu apie 1994 metų genocidą Ruandoje – tris mėnesius trukusį įvykį, kurio metu viena žmonių grupė išžudė nuo 500 tūkst. iki milijono kitos grupės narių . Tutsių ir nuosaikiųjų hutų genocidas Ruandoje beveik sutapo su įvykiais Bosnijoje ir Hercogovinoje, kai Srebrenicos miestelyje serbų karinė grupuotė sušaudė beveik dešimt tūkstančių musulmonų vyrų. Žinoma, tarp šių dviejų įvykių tiesioginio ryšio nėra, išskyrus tai, kad genocidus vykdė žmonės, kurie dešimtmečiais taikiai gyveno vienas kito kaimynystėje. Štai čia ir kyla klausimai, kuriuos kelia visi genocido tyrinėtojai: kodėl žmonės dalyvauja masiniuose žudymuose?, kodėl tam tikru momentu nesuveikia smurtą stabdantis mechanizmas? Šio darbo tikslas ištirti genocidą Ruandoje kultūriniu aspektu ir pateikti šio įvykio interpretaciją atsižvelgiant į Rene Girardo smurto teoriją. Girardo smurto teorija, kuomet kalbama apie kolektyvinio smurto ir socialinės organizacijos sąryšius, šiandien yra vienu autoritetingiausių (Desmond, Kavanagh 2003:239). Savo veikale “Smurtas ir sakralumas” (La Violence et le sacré) Giradas teigia, jog smurtas yra neišvengiamas (Girard 2000:8-9). Jis egzistuoja kiekvienoje visuomenėje ir yra neatskiriama jos dalis. Pirmykštėse žmonių bendruomenėse, kur nėra teisinių ar valstybinių institucijų, bręstantis ir bendruomenės solidarumui grasinantis smurtas (konfliktai, kerštas) yra neutralizuojamas religiniais aukojimais – t.y. potenciali ar aktuali agresija yra nukreipiama į auką, „atpirkimo... [toliau žr. visą tekstą] / In this work I am talking about the genocide in Rwanda (1994) applying the Rene Girard theory of mimetic violence.