Šiame darbe aiškinamasi, kaip šiuo metu galiojančiuose Lietuvos ir Vokietijos civiliniuose kodeksuose ginami valdytojo, tam tikrą laiko tarpą sąžiningai, tačiau klaidingai save laikiusio savininku ir šį laiko tarpą valdžiusio daiktą kaip savo, interesai. Lietuvoje tokio valdytojo interesai yra patenkinami įgyjamosios senaties instituto pagalba, Vokietijoje šią funkciją atlieka ne tik įgyjamąja senatimi vadinamas institutas, tačiau ir speciali teisena (vok. Aufgebotsverfahren), skirta registruoto savininko nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą panaikinimui. Pirmiausiai darbe atskleidžiama įgyjamosios senaties instituto istorinė raida, išsiaiškinama, kiek istorine prasme susijęs vokiškasis ir lietuviškasis įgyjamosios senaties reguliavimas, kad būtų galima nuspręsti, ar apskritai įmanomas šių institutų lyginimas, ar dogmatine prasme pateisinamas ir galimas problemų sprendimo modelių ieškojimas svetimoje teisės sistemoje. Antrojoje darbo dalyje lyginama, kaip šiuo metu Lietuvoje ir Vokietijoje reguliuojamas įgyjamosios senaties institutas, išsiaiškinama, kokie reikalavimai keliami valdymui, kad jo pagrindu būtų galima įgyti nuosavybės teisę į daiktą, koks šių reikalavimų turinys, kaip suprantamas įgyjamosios senaties objektas. Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos teisės mokslininkai savo darbuose kelia nemažai įvairių (tarp jų ir grynai teorinių) klausimų, susijusių su įgyjamosios senaties normų taikymu, į kuriuos Lietuvoje kol kas nėra atsakyta nei teismų praktikoje, nei... [toliau žr. visą tekstą] / Acquisitive Prescription as a Basis for Acquiring the Ownership Right.