Šiame magistro darbe pateikiama nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo kaip įrodinėjimo priemonės teisinio reglamentavimo bei taikymo praktikoje analizė. Darbe dėstomi teorijoje ir praktikoje daugiausia diskusijų keliantys klausimai pagal atitinkamas struktūrines darbo dalis. Darbe aptariama nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų atlikimo kaip įrodinėjimo priemonės samprata, šių veiksmų teisinė prigimtis bei esmė, pradedant nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisinio reglamentavimo raida, įstatymų, reglamentuojančių šių veiksmų atlikimą, teisės normų analize bei palyginimu. Nagrinėjant teisės normų turinį bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją pateikiami šios įrodinėjimo priemonės leistinumo, teisėtumo nustatymo kriterijai, atsižvelgiant į jos specifinį pobūdį ir žmogaus teisių apsaugos reikalavimus. Analizuojami veiką imituojančių veiksmų ribų, sankcionavimo tvarkos bei taikymo pagrįstumo klausimai. Ypatingai didelis dėmesys skiriamas provokacijos problemai, kuri yra pagrindinis šios įrodinėjimo priemonės teisėtumo vertinimo kriterijus teisminio nagrinėjimo metu. / This master‘s final paper gives the analysis of one of the most problematic spheres in law enforcement activity which deals with the application of the deed imitating a criminal act a measure of proof. With reference to the law, legal, notification literature, court praxis, the aspects of legal regulation and application in practice of this measure of proof are discussed upon. This final paper expounds in theory and praxis mostly debate raising questions on appropriate structural parts. The analysis discusses the conception of the application of the deed imitating a criminal act as a measure of proof, the development of legal regulation of such activities, the comparative analysis of provisions of the Criminal Proceedings Code of Republic of Lithuania and the Law on Surveillance Activities as they both regulates the application of this covert activity. A considerable attention is paid on determination of requirements of legality, validity of this measure of proof with reference to the jurisprudence of The Constitutional Court of Republic of Lithuania, Lithuania Supreme Court, The European Human Rights Court. A particular attention is paid to provocation problem, which is the main and the most problematic criterion of legality of the application of deed imitating criminal act and acknowledging the data received in the result of such conduct as evidence in the court.

The problem of admissibility of evidence in the penal cause takes special place because not all evidence is admissible as main tool for defending one’s violated rights and legal interests.In the first chapter of final paper the conception of admissibility of evidence is revealed, the general requirements for the evidence, the rules of admissibility of evidence, peculiarities of violated procedural form of admissibility of evidence are analyzed.In the second chapter the peculiarities of admissibility of evidence are analyzed in the countries of common and civil law. In the third chapter using the practice of courts it is revealed how common rules of admissibility of evidence can be applied practically in different ways.

Magistro baigiamajame darbe analizuojami su įrodymų leistinumu ir sąsajumu civiliniame procese susiję aspektai. Įrodymų leistinumas ir sąsajumas aktualūs tuo, kad būtent nuo byloje surinktų įrodymų priklauso galutinis teismo sprendimas ir tai, ar pažeista asmens teisė ar interesas bus tinkamai ir operatyviai apginti. Siekiant tinkamai suprasti leistinumo ir sąsajumo kriterijų reikšmę, pirmoje darbo dalyje pateikiama ir aptariama įrodymų bei įrodinėjimo priemonių samprata. Antroji darbo dalis skiriama įrodymų leistinumo ir sąsajumo kriterijų analizei. Leistinumo kriterijus svarbus tuo, kad apibūdina įrodymų procesinę formą, rinkimo bei tyrimo tvarką, o sąsajumo taisyklė padeda užtikrinti proceso ekonomiškumą bei koncentruotumą. Analizuojant leistinumo aspektą, aptariama ir 2011 10 01 įsigaliojusio nebaigtinio įrodinėjimo priemonių sąrašo reikšmė, nes įsigalioję pakeitimai praplėtė įrodinėjimo galimybes, tačiau paliko neaiškumą dėl konkrečiai neįvardintų įrodinėjimo priemonių leistinumo reikalavimų. Trečioje darbo dalyje dėmesys skiriamas ne tik atskiromis įrodinėjimo priemonėmis gaunamų įrodymų leistinumui, bet ir konkrečių įrodinėjimo priemonių panaudojimui. Aptariami dažniausi būtinojo įrodinėjimo ir draudimo naudoti konkrečiai numatytas įrodinėjimo priemones atvejai. Kaip atskira leistina įrodinėjimo priemonė aptariami elektroniniai įrodymai, kurių panaudojimas civiliniame procese auga. Analizuojant elektroninius įrodymus, pagrindinis dėmesys skiriamas jų autentiškumo ir... [toliau žr. visą tekstą] / The Master’s thesis analyzes the aspects, related to admissibility and correlativity of evidence in civil procedure. The admissibility and correlativity of evidence are relevant, because a final judgment depends on the evidence collected in the case, and whether the person’s rights or interests will be properly and promptly defended. In order to properly understand the importance of factors of admissibility and correlativity of evidence, the first part of the Thesis presents and discusses the concept of evidence and means of proof. The second part of the Thesis is focused on an analysis of the factors of admissibility and correlativity of evidence. An admissibility criterion is important because it describes the procedural form of evidence, collection and the investigative procedure, and the rule of correlativity helps to ensure economy and concentration of the process. In analyzing the admissibility aspect, the value of a non-finite list of means of proof is also discussed, which came into force on 2011 10 01. These changes which came into force have expanded the capabilities of proof, but have left uncertainty in respect of the requirements of the admissibility of innominate means of proof. The third part focuses not only on the admissibility of evidence obtained by individual means of proof, but also the use of the particular means of proof. Here, the most common cases of necessary proof and prohibition of the use of specifically intended means of proof are discussed... [to full text]