Viena iš valstybingumo pamatų, laidojanti jos tvirtumą yra šeimos institucija ir šeimos mitas. Šeimos mitas – žmonijos asmeninis laukas, kur susiduria tradicijos, taisyklės, kultūros, interesai, vyriškas ir moteriškas pradai. Puoselėjame šeimą kaip vertybę, galinčią duoti ir išugdyti visuomeniškai sąmoningą asmenybę, suvokiančią savo reikšmę ir aktyviau dalyvaujančią socialinime gyvenime. Jaunąją kartą stiprina ir palaiko vyresniųjų teigiamas pavyzdys, kuris skatina sekti jų pavyzdžiu. Laikas negailestingai atskiria vienus šeimos narius nuo kitų, naujų epochų dvelksmas diktuoja naujas būties taisykles ir kitus – naujus iškylančių problemų sprendimus. Besikeičianti aplinka ir laikas nulemia mūsų būtį. Savo baigiamąjį darbą – autorinę knygą, albumą pavadinau – UŽRAŠAI. Tai nėra mokslininko pastabos apie sudėtingą ir klaidžią žmogiškąją prigimtį, veikiau darbas su šeimos relikvijomis, rinkimas informacijos apie šeimą, jos istoriją. Albumas pasitarnauja kaip medžiaga iliustruoti šeimos praeičiai arba kurti ateitį. Jame pateikiamas mano šeimos – paprastų kaimo žmonių gyvenimas. Pasitelkdama vieną iš išraiškos priemonių – piešinį, perteikiau šeimos kasdieninę buitį. Šiuo savo darbu apibendrinu visos mūsų tautos, nykstančio kaimo gyventojo likimą. Viskas kinta, tad tokio Lietuvos kaimo žmogaus – tradicinio sodiečio nebematysime jau niekada. / One of the founding principles of nationhood, which displays its stability, is the institution of family and its myth. The family myth is humanity‘s personal field where traditions, rules, cultures, interests, male, and female natures collide. We cherish the family as a virtue, which can produce and foster a socially responsible person, who understands his or her significance and actively participates in her community. Younger generations are strengthened and motivated by the elders’ positive example, which encourage them to follow their lead. Time unscrupulously separates family members from others; the dawn of new ages dictates new laws of existence and other new ways to solve problems. The passage of time and the changing environment determines our being. I call my final year project “Notes”, which is an authorial book. They are not observations of a scientist about the difficult and meandering human nature, rather it is a work with a family reliquary, a gathering of information about the family and its history. The album as a source helps with illustrating its past and helps with creating a new future. In it the life of my family as simple country folk is presented. By the expressive medium of drawing, I rendered my family’s everyday life. In this project I summarise the fate of the dying country life in our whole nation. Everything changes, therefore we will never again witness such a Lithuanian farmhouse lifestyle.

Magistro darbe ,,Humanistinio portreto raida Lietuvos fotografijoje 20 a. II p.“ aptariama šeimos mito samprata ir sampynos su fotografija. Atskleidžiamas psichologinis bei fotografijos estetinis poveikis žmogui: parodoma kūrybiškumo ir šeimos mito sąveika istoriniame, laiko, vietos ir meniniame kontekste. Tiriamas Lietuvos fotografinis kontekstas bei lyginama su Vakarų Europos ir Amerikos fotografiniu istoriniu archyvu. Šeimos mitas laikomas žmonijos asmeniniu lauku, kur susiduria tradicijos, taisyklės, kultūros, interesai, vyriškas ir moteriškas pradai. Tyrimas parodė, kad šios sritys (fotografija ir šeima) turi kai kurių persipinančių bruožų ir idėjų yra susiję ir papildo viena kitą. Skirtumas tik tas, kad sąveikauja du skirtingi reiškiniai – fotografija kaip procesas, pranešimas ir žmogus kaip procesų – šeimos mito vykdytojas arba laužytojas. Moksliniame darbe pateikiama humanizmo samprata Vakaruose ir Lietuvoje, humanistinio portreto Lietuvos fotografijoje raida, raiška ir savitumai. Humanizmas akcentuojamas kaip esminis stilistinį fotografijos klodą nulėmęs bruožas. Tačiau šio bruožo laikėsi senoji (A. Sutkus, A. Kunčius, A. Macijauskas, R. Rakauskas) fotomenininkų karta, kuri puoselėjo Lietuvos fotografijos mokyklos (LFM) humanistines tradicijas. Šiuolaikinė fotografija apsigyvena kitose meno terpėse – medijose, kur sunku atskirti fotografiją nuo garso, vaizdo, šviesos ir kitų efektų. Šiame darbe bus apmąstoma ir svarstoma ne tik fotografija, bet ir sociologija... [toliau žr. visą tekstą] / In this master’s paper “The development of the humanistic portrait in Lithuanian photography in the 2nd half of the 20th century” the concept of the family myth and its entanglement with photography is discussed. The psychological and aesthetical effects of photography on a person are revealed; the interplay of creativity and the mythic family in contexts of history, time, space, and the arts is shown. The context of Lithuania’s photography is analysed and compared with a historical photography archive of Western Europe and America. The family myth is deemed to be an intimate field of humanity, where traditions, rules, cultures, interests, feminine and masculine natures collide. Research showed that these domains (photography and family) have some intertwining features and ideas which complement each other. The only difference is that two distinct phenomena are at work here – photography as process and information, and a person as a process of ministry or destruction of the family myth. The concept of humanism in Lithuania and the West, the development, expression, and particularities of the humanistic photography portrait in Lithuania are provided in this research paper. Humanism is accented as a trait that fundamentally determined the style of photography. However, this trait was followed by the old generation of photographers (A. Sutkus, A. Kunčius, A. Macijauskas, R. Rakauskas), who fostered the humanistic traditions of the Lithuanian photography school (LPS)... [to full text]