The dissertation investigates Heidegger‘s thinking of being in terms of its relation to the philosophy of Aristotle. Whereas Heidegger‘s texts committed to reconstructing Aristotle‘s philosophy were released and started being translated to other languages relatively recently, the German‘s thinking has so far been rather poorly understood both in Lithuania and in the rest of the world. The Heideggerian phenomenological-hermeneutical exegesis of Aristotle‘s texts is apparently essential not only to the project of Being and Time but also to the thought developed after „the Turn“. When the thinking of the philosopher of the Black Forest is viewed in the background of interpreting Aristotle‘s philosophy, one can also better understand its historic(al) dimension, its relation to the pre-modern (ancient and medieval-Christian), modern and post-modern paradigms. The dissertation defends the thesis that the philosophy of Heidegger as a whole is a double move of destructuring and more primordially restructuring the philosophy of Aristotle (and – together – the Cartesian philosophy that conceptually as well as historically is dependent on Greek ontology). This move is performed by construing the basic concepts of Aristotle in terms of the twofold of being and entity which is enabled by the Christian experience of creatio ex nihilo. Furthermore, the construction of the philosophy of Aristotle in terms of the ontological difference is also a critique of modern and post-moderns paradigms... [to full text] / Disertacijoje tiriamas Heideggerio būties mąstymas jo santykio su Aristotelio filosofija požiūriu. Kadangi Heideggerio tekstai, skirti Aristotelio filosofijos rekonstrukcijai, buvo išleisti ir pradėti versti į kitas kalbas palyginti neseniai, šiuo požiūriu vokiečio mąstymas kol kas gan menkai suprastas ne tik Lietuvoje, bet ir likusiame pasaulyje. Haidegeriškoji fenomenologinė-hermeneutinė Aristotelio tekstų egzegezė, regis, ne tik esminga Būties ir laiko projektui, bet ir po „posūkio“ skleidžiamai minčiai. Žvelgiant į Juodosios Girios filosofo mąstymą Aristotelio filosofijos aiškinimo fone, galima geriau suprasti ir Heideggerio filosofijos istorinį matmenį, jos santykį su ikimoderniąja (antikine ir viduramžiškąja-krikščioniškąja), moderniąja ir postmoderniąja paradigmomis. Disertacijoje ginama tezė, jog Heideggerio filosofija kaip visuma yra dvigubas Aristotelio filosofijos (ir sykiu – nuo graikiškosios ontologijos konceptualiai ir istoriškai priklausomos karteziškosios filosofijos) išardymo ir pirmapradiškesnio atkūrimo judesys. Šis judesys atliekamas Aristotelio pamatines sąvokas aiškinant būties ir esinio dvisklaidos požiūriu, kurį leidžia krikščioniškoji creatio ex nihilo patirtis. Be to, Aristotelio filosofijos aiškinimas ontologinio skirtumo požiūriu yra ir moderniosios bei postmoderniosios paradigmų kritika, nes jos istoriškai ir konceptualiai siejamos su graikų ontologijoje taip pat glūdinčia būties užmarštimi kaip neautentiška šios ontologijos išsklaidos galimybe. ... [toliau žr. visą tekstą]

Disertacijoje tiriamas Heideggerio būties mąstymas jo santykio su Aristotelio filosofija požiūriu. Kadangi Heideggerio tekstai, skirti Aristotelio filosofijos rekonstrukcijai, buvo išleisti ir pradėti versti į kitas kalbas palyginti neseniai, šiuo požiūriu vokiečio mąstymas kol kas gan menkai suprastas ne tik Lietuvoje, bet ir likusiame pasaulyje. Haidegeriškoji fenomenologinė-hermeneutinė Aristotelio tekstų egzegezė, regis, ne tik esminga "Būties ir laiko" projektui, bet ir po „posūkio“ skleidžiamai minčiai. Žvelgiant į Juodosios Girios filosofo mąstymą Aristotelio filosofijos aiškinimo fone, galima geriau suprasti ir Heideggerio filosofijos istorinį matmenį, jos santykį su ikimoderniąja (antikine ir viduramžiškąja-krikščioniškąja), moderniąja ir postmoderniąja paradigmomis. Disertacijoje ginama tezė, jog Heideggerio filosofija kaip visuma yra dvigubas Aristotelio filosofijos (ir sykiu – nuo graikiškosios ontologijos konceptualiai ir istoriškai priklausomos karteziškosios filosofijos) išardymo ir pirmapradiškesnio atkūrimo judesys. Šis judesys atliekamas Aristotelio pamatines sąvokas aiškinant būties ir esinio dvisklaidos požiūriu, kurį leidžia krikščioniškoji creatio ex nihilo patirtis. Be to, Aristotelio filosofijos aiškinimas ontologinio skirtumo požiūriu yra ir moderniosios bei postmoderniosios paradigmų kritika, nes jos istoriškai ir konceptualiai siejamos su graikų ontologijoje taip pat glūdinčia būties užmarštimi kaip neautentiška šios ontologijos išsklaidos galimybe... [toliau žr. visą tekstą] / The dissertation investigates Heidegger‘s thinking of being in terms of its relation to the philosophy of Aristotle. Whereas Heidegger‘s texts committed to reconstructing Aristotle‘s philosophy were released and started being translated to other languages relatively recently, the German‘s thinking has so far been rather poorly understood both in Lithuania and in the rest of the world. The Heideggerian phenomenological-hermeneutical exegesis of Aristotle‘s texts is apparently essential not only to the project of 'Being and Time' but also to the thought developed after 'the Turn'. When the thinking of the philosopher of the Black Forest is viewed in the background of interpreting Aristotle‘s philosophy, one can also better understand its historic(al) dimension, its relation to the pre-modern (ancient and medieval-Christian), modern and post-modern paradigms. The dissertation defends the thesis that the philosophy of Heidegger as a whole is a double move of destructuring and more primordially restructuring the philosophy of Aristotle (and – together – the Cartesian philosophy that conceptually as well as historically is dependent on Greek ontology). This move is performed by construing the basic concepts of Aristotle in terms of the twofold of being and entity which is enabled by the Christian experience of creatio ex nihilo. Furthermore, the construction of the philosophy of Aristotle in terms of the ontological difference is also a critique of modern and post-moderns... [to full text]

Tableau d’honneur de la Faculté des études supérieures et postdoctorales, 2007-2008. / Bien que plusieurs études aient été consacrées à Asclépius de Tralles (Vie siècle), disciple du néoplatonicien Ammonius à Alexandrie, on ne dispose à ce jour d'aucune traduction de son commentaire aux livres A-Z de la Métaphysique d'Aristote. Puisqu'il constitue l'un des plus précieux témoignages de la réception des doctrines métaphysiques du Stagirite au sein de l'école néoplatonicienne, nous avons jugé bon d'entreprendre la première traduction en langue moderne de cet ouvrage. Comme la pleine compréhension de l'exégèse d'Asclépius n'est possible qu'à la lumière de son contexte historico-philosophique, nous avons d'abord présenté la tradition des commentaires grecs à la Métaphysique d'Aristote. Nous avons ensuite offert une traduction annotée des premières pages du commentaire d'Asclépius, à savoir de son prologue et des deux premiers chapitres du livre Alpha. Enfin, nous avons rédigé une étude doctrinale concernant les principaux enjeux philosophiques de la section traduite du commentaire : la division du prologue exégétique en questions capitales, le concept d'appréhension simple et les rapports entre les intelligibles, Dieu et le Bien.

Certains disciples modernes de Thomas d'Aquin ont vu dans les premières lignes de son Commentaire à l'Éthique sa division complète et absolue des sciences, ou du moins ce qui permettrait d'en jeter la première fondation. Toutefois, une telle lecture de ce texte n'est pas sans poser force difficultés : il est assez facile de montrer, en s'appuyant sur l'ensemble des écrits de l'Aquinate, que plusieurs sciences ne peuvent être incorporées de façon claire et distincte à cette division, et cela en raison même du principe de division ici adopté, à savoir les quatre types d'ordres que la raison peut considérer. Manifestement, on s'était mépris sur l'intention véritable de l'auteur. Ce n'est qu'en replaçant ce passage dans son contexte, qui est celui d'un prooemium à toute la philosophie morale, qu'on peut en saisir le sens véritable : manifester le sujet de cette dernière en l'opposant à ceux de certaines autres sciences et en la présentant comme connaissance de l'ordre et sagesse.