Santrauka Šiame darbe tyrinėjama Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų parapinė dvasininkija laikotarpye nuo šalies krikšto (Vilniaus vyskupijoje 1387 m., Žemaičių vyskupijoje1417 m.) iki 1577 m., kai Tridento bažnytinio susirinkimo (1545-1563) nuostatai buvo paskelbti Gniezno bažnytinėje provincijoje, kuriai priklausė šios dvi vyskupijos. Parapinė dvasininkija čia aptariama, kaip nedidelė, bet krašto kristianizacijai itin svarbi socialinė grupė. Darbe nagrinėjami instituciniai saitai sieję parapinę dvasininkiją su pasauliečiai, kurie reiškėsi per koliacijos teisės realizavimą; parapinės dvasininkijos vieta Bažnyčios organizacinėje struktūroje bei jų instituciniai ir asmeniniai ryšiai su kitais dvasininkais; parapinės dvasininkijos charakteristikos, galėjusios įtakoti jų socializaciją vietos bendruomenėje. Tyrimo metu paaiškėjo, kad parapinė dvasininkija buvo nevienalytė. Instituciškai ji skaidėsi į beneficijas turėjusius ir jų neturėjusius dvasininkus. Pirmąjai grupei priklausė klebonai ir altaristos, antrajai klebonų samdyti vikrai, klierikai ir kiti bažnyčios tarnai. Beneficiniai dvasininkai buvo labiau integruoti į Bažnyčios struktūrą, nes buvo tiesiogiai subordinuoti vietos ordinarui, jie buvo socialiai aktyvesni, nes kur kas dažniau sutinkami rašytiniuose šaltiniuose, nei beneficijų neturėję jų kolegos. Savo ruožtu klebonų ir altaristų tarpe aiškiai išsiskyrė grupė dvaisninkų grupė, kuriai parapinė beneficija tebuvo papildomas pajamų šaltinis. Tai aukštieji dvasininkai... [toliau žr. visą tekstą] / The subject of master thesis “The parish clergy of Vilnius and Samogitia dioceses in 15 – 16 c. 3 quarter“ is the parish clergy of Vilnius and Samogitian Diocese from Christianization of country (Vilnius Diocese – 1387, Samogitian Diocese – 1417) to 1577, when in Gniezno archdiocese, to what belonged dioceses of Vilnius and Samogitia, was promulgated the canons and decrees of the Council of the Catholic Church of Trent (1545-1563). Parish priesthood there are treated as the small, but very important for Christianization of country social group, because in big part on them depended success of an adopting Christian culture and values in peripheral regions. The aim of research is to find characteristics of parish priesthood, which related them to local society and these, which separated. Thesis deals with such questions as: parish clergy’s institutional ties with laity, based on right of patronage (ius patronatus); a place of parish priesthood in Church Organizational Structure, their institutional and personal relations with other priests; the problems of a socialization of parish clergy in the local community. The investigation makes clear what parish priesthood was small but quit heterogeneous social group. On an institutional criterion was based the distinction to benefice clergy (parsons, altarists) and not benefice clergy (vicars, clergyman). The benefice clergy was better integrated to Church Structure because of direct subordination to a bishop. To them can be attributed... [to full text]

Darbe analizuojamos Gardino brigičių ir Vilniaus Šv. Mykolo bernardinių vienuolynų reformos, kurios laikytinos ryškiausiais bandymais atnaujinti moterų vienuolinį gyvenimą LDK XVIII amžiuje. Gardino brigičių reforma kilo pačių vienuolių iniciatyva. Šia reforma buvo siekiama grįžti prie pirminės regulos ir ordino įkūrėjos dvasios. Vienuolyno abatė siekė reformuoti visų pirma dvasinį vienuolyno gyvenimą. Ji taip pat reikalavo griežtai laikytis neturto įžado, vienuolinės disciplinos ir klauzūros. Dalis brigičių iš pradžių priešinosi abatės įvestoms naujovėms, bet galiausiai jas priėmė. Vienuolyną vizitavę vyskupai parėmė abatės vykdomą reformą. Nuo XVII a. pab. vizitacijos dekretai liudija kritusį observancijos lygį Vilniaus Šv. Mykolo bernardinių vienuolyne. Vienuolės nesilaikė klauzūros, bendruomeninio gyvenimo reikalavimų ir bendro turto. Bernardinių reformos iniciatorius buvo ordino provincijolas. Jis siekė sugriežtinti klauzūrą ir sureguliuoti bernardinių dvarų administravimą. Kai kurios vienuolės labai įnirtingai priešinosi reformai tiek legaliais, tiek ir nelegaliais būdais. Jas palaikė Vilniaus vyskupas Masalskis ir katedros kanauninkai. Vėliau bernardinių reforma peraugo į provincijolo ir vyskupo ginčą dėl bernardinių dvarų administravimo. Galiausiai bernardinės priėmė reformą, tačiau turimi šaltiniai neleidžia pasakyti, kaip jos nuostatai buvo įgyvendinami. / The paper analyses the two the most prominent attempts to renew the women’s religious life in the 18th century in Lithuania. The reform in the Brigittine convent in Grodno arose on nuns’ own initiative. The reform was meant to be a return to the Rule and the initial spirit of the founder. The abbess aimed to reform the spiritual life of the nunnery in the first place. She also demanded to keep strictly the vow of poverty, monastic discipline and enclosure. Initially part of the nuns resisted the changes she introduced, but finally they accepted the main requirements. The bishops, who were visiting the convent at the time, supported the reform. Since the end of the 17th century visitation reports reveal the low level of monastic observance in the St Michael’s Bernardine convent. The nuns were departing from enclosure, communal life and common property. The initiator of the reform was the Bernardine‘s provincial. Mainly he sought to tighten enclosure. Part of the nuns didn’t want to accept the reform and tried to prevent the visitation. Masalskis, the bishop of Vilnius, and the canons supported these nuns. Later the Bernardine‘s estates became the main issue between the provincial and the bishop. Finally the Bernadines accepted the reform but the existing courses can’t tell how the changes were realized.