Darbe atlikta teorinė dailės terapijos reikšmės mažinant mokinių hiperaktyvumą analizė. Interviu metodu buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas - įvertinti dailės terapijos reikšmę mažinant hiperaktyvumą. Atlikta hiperaktyvių mokinių atvejų analizė. Tyrime dalyvavo septynios dailės terapijos užsiėmimus vedančios darbuotojos iš keturių tipų įstaigų ir skirtingų miestų bei trys hiperaktyvūs mokiniai. Empirinėje dalyje įvertinta dailės terapijos reikšmė hiperaktyvumui mažinti bei dailės terapijos taikymo mažinant vaikų aktyvumą atvejų analizė. Svarbiausios empirinio tyrimo išvados: 1. Dailės terapijos užsiėmimų metu mokiniai išmoksta bendrauti, didėja dėmesingumas, mažėja per didelis aktyvumas ir judrumas. Dailės terapija skatina jausmų raišką, padeda labiau pasitikėti savo jėgomis. 2. Specialistai, dirbantys su mokiniais, turinčiais hiperaktyvumo sutrikimą, pirmiausiai linkę įžvelgti negatyvius šių vaikų bruožus: išsiblaškymą, nekantrumą, didelį judrumą, dėmesio sutelktumo stoką, negebėjimą vertinti savo elgesio. 3. Geriau pažinus mokinius, išsiaiškinus jų elgesio priežastis, nuosekliai ir pastoviai dirbant, skiriant ypatingą dėmesį, taikant individualų priėjimą ir asmeninį motyvavimą, atsiskleidžia ugdytinių pozityvūs bruožai: kūrybiškumas, imlumas naujovėms, gebėjimas jausti pasitenkinimą. 4. Atvejų analizės rezultatai atskleidžia pozityvią dailės terapijos reikšmę vaikų hiperaktyvumo mažinimui. Vaikai išmoksta kontroliuoti instinktyvius troškimus, sulaikyti per didelę energiją... [toliau žr. visą tekstą] / An analysis of the theoretical value of art therapy in reducing the student’s hyperactivity was carried out at work. A research was carried out using an interview method, the objective of which was to evaluate the significance of art therapy in reducing hyperactivity. A case study analysis, involving hyperactive pupils, was conducted. The research involved the participation of 7 (seven) art therapy leading professionals from 4 (four) types of institutions and different cities and 3 (three) hyperactive students. The empirical part assessed the analysis and its significance of art therapy on hyperactivity reduction and the application of art therapy toward reducing children’s activity. Main conclusions of the empirical research: 1. During the art therapy involvement, the pupils learn to communicate, to be among others, they have an increase in attention span, and a decrease in hyperactivity and restlessness. Art therapy increases pupil’s self-confidence, encourages the expression of feelings, and helps to feel assertive. 2. Specialists, working with pupils who have hyperactivity disorder, tend to initially perceive the negative traits of these children: distraction, impatience, high mobility, lack of focus, inability to evaluate own behavior. 3. Getting to know the pupils, finding out the reason for their behavior, constantly and consistently working, paying particular attention, and by applying an individual approach and personal motivation, positive traits start to show up:... [to full text]