Pasiklydau temų miške vieną dieną. Kiekviena smulkmena atrodė įdomi ir verta aptarimo... Kad suprasčiau, kas man iš tiesų rūpi, nusprendžiau rašyti dienoraštį. Susikūriau sau užduotį – rašyti dienoraštį kas dieną ir taip visą mėnesį. Mėnesis praėjo, o karuselė vis dar sukosi. Reikėjo naujos užduoties... Išvažiavus į Švediją atlikti praktikos, užsivedžiau naują sąsiuvinį ir pildžiau jį du mėnesius. Praktika baigėsi, grįžau į savo šalį. Negalėjau nustoti rašiusi, jaučiau, jog tai mano darbo dalis. Kai sutikau tris žymius nepažįstamuosius – Eugenijų Delakrua, Paulių Klė ir Edvardą Munchą ir pradėjau skaityti jų dienoraščius, užsivedžiau naują sąsiuvinį ant viršelio užrašiusi „Nr. 4“. Šie dailininkai savo dienoraščiuose pasiūlė naujų žiūrėjimo taškų į savo pačios dienoraščio rašymą bei kūrybą. Tai buvo akstinas rūpestingam dailininko dienoraščio svarstymui. / One day I felt lost in the forest of topics. Every single thing seemed to be interesting and worth to discuss… I decided to write a diary to understand what is the most important to me. I started with a task – to write a diary every day for a period of a month. The month ended, but the carousel was still spinning. I needed a new task. I was writing my second journal during the practice in foreign country for two months, also every day. The practice was finished – I could not stop writing – It was a part of my work I felt. I took a blank Journal and wrote "No. 4" on the cover when I met three famous strangers and started to read their diaries - Edvard Munch, Paul Klee and Eugene Delacroix. They offered me new perspectives on my own writing and working. It was the reason to start with a serious discussion about the diaries of artists.