In this dissertation, the experience of Estonia, Latvia and Lithuania during the crisis in 2008-2010 is analysed. Its aim is to find out why the Baltic countries chose and were able to implement the strategy of “internal adjustment”, i.e. kept fixed exchange rates and achieved fiscal sustainability via fiscal consolidation. Furthermore, it asks why Estonia was able to handle the crisis most successfully. Based on the theories of currency crises and fiscal consolidation, a theoretical model is constructed. The empirical investigation relies on both qualitative and quantitative (statistical) methods. It is found in the dissertation that conventional theories cannot adequately explain the Baltic situation during the crisis. Therefore, non-conventional factors are investigated. The Baltic willingness to defend the fixed exchange rates can be attributed to certain economic factors (high flexibility and indebtedness in foreign currencies), continuity in economic policy, causal beliefs, and non-economic functions of fixed exchange rates. The implementation of a very large fiscal consolidation package was possible due to weak trade unions, a high degree of centralization, causal beliefs about appropriate economic policies, weak interest groups and lack of societal mobilization capacity. Estonia’s better performance was due to better informal institutions, namely a higher trust in government, which allowed Estonia to collect more taxes during the crisis than Latvia and Lithuania. / Disertacijoje nagrinėjama Estijos, Latvijos ir Lietuvos patirtis per ekonominę krizę 2008–2010 metais. Siekiama atsakyti, kodėl Baltijos šalys pasirinko ir sugebėjo įgyvendinti „vidinio prisitaikymo“ strategiją, t.y. išlaikė fiksuotą valiutos kursą bei taupymo būdu atkūrė fiskalinį tvarumą. Taip pat klausiama, kodėl Estija sugebėjo susitvarkyti su krize sėkmingiausiai. Remiantis valiutos krizių ir fiskalinės konsolidacijos teorijų įžvalgomis, disertacijoje konstruojamas vidinio prisitaikymo teorinis modelis. Empirinėje dalyje derinami kokybiniai ir kiekybiniai (statistiniai) metodai. Atskleidžiama, kad Baltijos valstybių situacijos adekvačiai negali paaiškinti vyraujančios politinės ekonomijos teorijos ir jų siūlomi veiksniai. Todėl atsižvelgiama į papildomus, nekonvencinius kintamuosius. Baltijos valstybių politikų norą išsaugoti fiksuotą valiutos kursą didino ekonominės struktūros ypatumai (lankstumas ir įsiskolinimas užsienio valiuta), ekonominės politikos tęstinumas, idėjiniai įsitikinimai, ne ekonominės fiksuoto valiutos kurso funkcijos. Itin didelę fiskalinės konsolidacijos programą pavyko įgyvendinti dėl silpnų profesinių sąjungų, didelės centralizacijos, vyraujančių idėjų apie tinkamą politiką, silpnų interesų grupių, menkos visuomenės mobilizacijos. Estijos didesnę sėkmę gali paaiškinti kokybiškesnės neformalios institucijos, ypač pasitikėjimas valdžia, dėl kurio šioje valstybėje per krizę mokestinės pajamos krito mažiau nei Latvijoje ir Lietuvoje.

Disertacijoje nagrinėjama Estijos, Latvijos ir Lietuvos patirtis per ekonominę krizę 2008–2010 metais. Siekiama atsakyti, kodėl Baltijos šalys pasirinko ir sugebėjo įgyvendinti „vidinio prisitaikymo“ strategiją, t.y. išlaikė fiksuotą valiutos kursą bei taupymo būdu atkūrė fiskalinį tvarumą. Taip pat klausiama, kodėl Estija sugebėjo susitvarkyti su krize sėkmingiausiai. Remiantis valiutos krizių ir fiskalinės konsolidacijos teorijų įžvalgomis, disertacijoje konstruojamas vidinio prisitaikymo teorinis modelis. Empirinėje dalyje derinami kokybiniai ir kiekybiniai (statistiniai) metodai. Atskleidžiama, kad Baltijos valstybių situacijos adekvačiai negali paaiškinti vyraujančios politinės ekonomijos teorijos ir jų siūlomi veiksniai. Todėl atsižvelgiama į papildomus, nekonvencinius kintamuosius. Baltijos valstybių politikų norą išsaugoti fiksuotą valiutos kursą didino ekonominės struktūros ypatumai (lankstumas ir įsiskolinimas užsienio valiuta), ekonominės politikos tęstinumas, idėjiniai įsitikinimai, ne ekonominės fiksuoto valiutos kurso funkcijos. Itin didelę fiskalinės konsolidacijos programą pavyko įgyvendinti dėl silpnų profesinių sąjungų, didelės centralizacijos, vyraujančių idėjų apie tinkamą politiką, silpnų interesų grupių, menkos visuomenės mobilizacijos. Estijos didesnę sėkmę gali paaiškinti kokybiškesnės neformalios institucijos, ypač pasitikėjimas valdžia, dėl kurio šioje valstybėje per krizę mokestinės pajamos krito mažiau nei Latvijoje ir Lietuvoje. / In this dissertation, the experience of Estonia, Latvia and Lithuania during the crisis in 2008-2010 is analysed. Its aim is to find out why the Baltic countries chose and were able to implement the strategy of “internal adjustment”, i.e. kept fixed exchange rates and achieved fiscal sustainability via fiscal consolidation. Furthermore, it asks why Estonia was able to handle the crisis most successfully. Based on the theories of currency crises and fiscal consolidation, a theoretical model is constructed. The empirical investigation relies on both qualitative and quantitative (statistical) methods. It is found in the dissertation that conventional theories cannot adequately explain the Baltic situation during the crisis. Therefore, non-conventional factors are investigated. The Baltic willingness to defend the fixed exchange rates can be attributed to certain economic factors (high flexibility and indebtedness in foreign currencies), continuity in economic policy, causal beliefs, and non-economic functions of fixed exchange rates. The implementation of a very large fiscal consolidation package was possible due to weak trade unions, a high degree of centralization, causal beliefs about appropriate economic policies, weak interest groups and lack of societal mobilization capacity. Estonia’s better performance was due to better informal institutions, namely a higher trust in government, which allowed Estonia to collect more taxes during the crisis than Latvia and Lithuania.