Dissertation focuses on qualitative aspects of EU communication strategies applied in two new EU member states, young democracies – Lithuania and Estonia. The overall goal of the research was twofold: to gain a better understanding about the reasons that determine implementation of EU Communication Policy in different national contexts as well as to propose possible solutions how to reshape and adapt it to specific cultures and conditions. Dissertation deals with the normative approach, that EU communication can provide a basis for the formation of the European public sphere and can help to bridge the ‘gap‘ between EU institutions and citizens on the national level. Generally, this comparative study performed in two Baltic countries has shown that while analysing European political communication, it is crucially important to examine strategic-organisational, as well as contextual factors (socio-cultural, political, economic conditions, local particularities of histories and traditions of communication) and values of those communicating (institutional communication officers and journalists) that influence their relationship (political communication culture) and have an impact on messages produced. / Disertacijoje analizuojama, kaip vyksta politikos komunikacijos sistemų europeizacijos procesai naujosiose narėse, jaunos demokratijos valstybėse (Lietuvoje ir Estijoje), apie kurių kontekstą ir patirtis Europos moksliniame diskurse pernelyg mažai yra žinoma. Mokslinė problema formuluojama tokiu klausimu: kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis galima būtų užtikrinti efektyvią politikos komunikaciją tarp ES lygmens bei nacionalinių institucijų ir piliečių, ir taip pasiūlyti efektyvių sprendimų, kaip institucinė ES komunikacijos politika, pritaikyta prie skirtingų ES šalių narių ar jų grupių (tokių kaip Baltijos šalys) kontekstų, galėtų padėti spręsti ES demokratijos stygiaus problemą bei paspartinti bendros politinės viešosios erdvės formavimąsi Europoje? Darbe siekta parodyti, kad veiksniai, lemiantys Europos viešosios erdvės formavimąsi, yra daugialypiai bei kompleksiški. Remiantis Lietuvos ir Estijos atvejo analize galima daryti prielaidą, kad ES komunikacijos politikos įgyvendinimą nacionaliniu lygmeniu ir viešosios erdvės europeizacijos galimybes „iš viršaus“ apsprendžia bent trys skirtingos grupės veiksnių: strateginiai-organizaciniai, politikos komunikacijos kultūros (politikos-žiniasklaidos santykio) ir sociokultūriniai (priklausomybė nuo politinio, ekonominio, socialinio ir kt. konteksto).