Šiame darbe kalbama apie klasikinės graikų filosofijos mąstymo opozicijų (subjektas vs objektas, referentinė tikrovė vs autoreferentyvumas, idėjos vs materija) mediaciją Jono Meko filme „Zefiro Torna, arba vaizdai iš Jurgio Mačiūno gyvenimo”.1 Darbo įvade apibrėžiama mediacijos sąvoka, remiantis Claude’o Levi-Strausso teorija apie priešpriešų mediaciją mituose. Teorinėje darbo dalyje nagrinėjamas poetinės kino funkcijos, kino montažo ir estezės kaip mediatorių vaidmuo. Tiriamojoje dalyje subjekto ir objekto opozicija analizuojama, siekiant suprasti, kaip subjektyvus J.Meko filmo suvokėjas įsitraukia į objektyvizuotą kultūrą ir kaip pats „Zefiro Torna” iš objektyvaus kūrinio virsta J.Meko subjektyvumo rezultatu. Darbe nagrinėjama referentinės tikrovės ir autoreferentyvumo opozicija. Autoreferentyvumas analizuojamas pasitelkiant semiotinę diskursyvinio lygmens analizę. Trečiajame tiriamosios dalies skyriuje tęsiama semiotinė diskurso analizė, tačiau susitelkiama jau ties naratyviniu lygmeniu. Darbo „Zefiro Torna” yra autoreferentyvus kūrinys, sutampantis su J.Mačiūno realiu gyvenimu – Fluxus. Jutimams šis fenomenas prieinamas per specifinius J.Meko filmo efektus – blykstelėjimus ir tamsos pauzes. Būtent tai leidžia teigti, kad „Zefiro Torna” – su esteze (pertrūkių grandine) susijęs kūrinys. Estezė suprantama kaip tiesos, grožio bei gėrio ir jų priešingybių junginys. / This work speaks about oppositions of Greek classical philosophical thinking (subject vs object, referentivity vs autoreferentivity, idea vs matter) mediation in the film of Jonas Mekas „Zefiro Torna“. The introduction of the work defines the concept of mediation, which is based on Claude Levi-Strauss' theory about mediation of the opposites in myths. Theoretical part of the work analyses what role poetical function, original film montage and esthesis play as mediators. The practical part analyses the opposition of subject and object in order to understand how the subjective comprehender of Jonas Mekas film becomes involved in objective culture and how „Zefiro Torna“ itself from objective creation becomes the result of J. Mekas subjectivity. There is also the analysis of referentivity and autoreferentivity opposition in J. Mekas film. The latter is analysed invoking the semiotic analysis of discourse level. Third part of practical analysis proceeds on semiotic discourse analysis, but concentrates on narrative level. The work concludes, that „Zefiro Torna“ is an artwork which embraces the real life of Jurgis Mačiūnas - „Fluxus“. This phenomena becomes perceptible for us through specific J. Mekas film effects – light flashes and pauses of darkness. These effects especially enforce us to conclude that „Zefiro Torna“ is the creation bound to esthesis (chain of interruptions). Esthesis is understood as an overarching combination of Greek classical philosophy concepts of beauty... [to full text]

Claude Debussy n’est pas habituellement un compositeur dont on associe la production musicale à l’humour. Il existe pourtant un Debussy humoriste, trop souvent oublié, qu’il est nécessaire de réhabiliter afin d’obtenir une image plus fidèle de son œuvre. Pour comprendre les raisons pour lesquelles on n’a pas, à ce jour, accordé à l’humour de Debussy la place qu’il mérite dans son style et sa production, nous dirigeons nos investigations vers les différents maillons de la relation esthétique à son œuvre, tels que les décrit Jean-Jacques Nattiez : le poïétique et l’esthésique. Il s’agit alors d’observer les facteurs risquant d’amener les différents rouages à se gripper dans la perception et la compréhension du comique musical. / Claude Debussy isn’t a composer whose musical production tends to be associated to humour. However, one must consider and rehabilitate a humorist Debussy, too often forgotten, if one wants to obtain a more faithfull idea of his work. In order to understand the reasons why one has not, until this day, accorded to Debussy’s humour the role it deserved in his style and production, we will investigate the different steps of the aesthetical relation with his work, as described by Jean-Jacques Nattiez: the poïetic and the aesthesic. We shall observe the downside risk that may seize up the mechanism of comic perception and understanding in music.