Santrauka Filosofinis konsultavimas: pro et contra Šiame darbe pristatomas šiuolaikinės filosofinės praktikos diskursas, nagrinėjant vieną kontraversiškiausių šio diskurso dalių – asmeninį filosofinį konsultavimą, kuris susilaukia nevienareikšmio įvertinimo. Asmeninis filosofinis konsultavimas, viena vertus, sutinkamas kaip senų filosofinių tradicijų sugrįžimas, steigiantis turiningą prieigą egzistencinėms kasdienio gyvenimo problemoms spręsti, kita vertus, sutinkamas kaip „sofistikos sugrįžimas“ ar psichinio gydymo surogatas, kuris veikiau yra psichoterapinių prieigų papildas, o ne savarankiška filosofinė praktika. Filosofiškumo paieškas asmeniniame filosofiniame konsultavime apsunkina faktas, jog nemažai filosofijos kaip terapijos idėją perėmė ir savo konsultacinėje praktikoje pritaikė praktikuojantys psichologai. Šios idėjos aptinkamos humanistinės pakraipos psichologijoje, Logoterapijoje, Egzistencinėje terapijoje. Todėl dažnai sunku atrasti, kur baigiasi filosofija ir prasideda psichologija. Kritiškai rekonstruojant pagrindinius asmeninio filosofinio konsultavimo diskurso tekstus, diskurso klasika tapusią rinktinę „Essays on Philosophical Counseling“, Peterio Raabes monografiją „Philosophical Counseling: Theory and Practice“, S.C. Shuster „Philosophical Practice: An Alternative to Counseling and Psichotherapy“, darbe yra teigiama, kad asmeninio filosofinio konsultavimo legitimacijos problema sutampa su filosofijos ribų klausimu, nes šio ginčo specifiką nulemia skirtingos... [toliau žr. visą tekstą] / Summary Philosophical counseling: pro et contra This work presents a discourse on contemporary philosophical practice. It examines one of the most controversial aspects of the discourse; one which has been subject to varying assessments – philosophical counseling. Philosophical counseling, on the one hand, is sometimes regarded as the rebirth of an ancient philosophical tradition that attempts a purposeful approach to resolving the existential problems of daily life; but it is also regarded as "a return of sophistry" or a surrogate for psychological therapy – some see it more as a supplement to psychotherapy than as an independent philosophical practice. The search for what makes philosophical counseling philosophical is complicated by the fact that a significant part of the idea of philosophy as therapy has been taken over and applied by practicing psychologists. This idea is encountered in the humanist strand of psychology, in logotherapy, and in existential therapy, thus making the task of tracing the boundary line between philosophy and psychology more difficult. Through a critical reconstruction of the principal texts of the discourse on philosophical counselling – the classic anthology on the discourse, Essays on Philosophical Counseling; Peter Raabe's monograph, Philosophical Counseling: Theory and Practice; and S.C. Shuster's Philosophical Practice: An Alternative to Counseling and Psichotherapy – this work makes the claim that the problem of the legitimation of... [to full text]