Šio darbo objektas yra indėnų judėjimų atsiradimas, todėl trumpai apžvelgsime literatūrą, aiškinančią etninio identiteto politizavimo priežastis Lotynų Amerikoje. Politinių galimybių struktūros modelis (political oportunity structure - POS) yra dominuojantis indėnų judėjimų analizėse pastaraisiais dešimtmečiais, kuris indėnų socialinių ir politinių judėjimų iškilimą pirmiausia sieja su struktūriniais veiksniais - pakitusiomis politinėmis aplinkybėmis (palankesnis tarptautinis kontekstas, (re)demokratizacija Lotynų Amerikoje XX a. 9 dešimtmetyje) ir to pasėkoje atsivėrusiomis naujomis galimybėmis, ir mezo lygmeniu – ankstesnių organizacinių tinklų egzistavimas. Šis modelis paaiškina, kodėl indėnų judėjimai iškilo tam tikru laikotarpiu (atsako į klausimą kada?), tačiau nepaaiškina, kokios priežastys paskatino iškilti (neatsako į klausimą kodėl?). D.J.Yashar papildė POS modelį nauju kintamuoju – politinės pilietybės režimu ir teigė, kad pilietybės režimo kaita iš korporatyvistinio į neoliberalų paskatino etninių identitetų politizavimą. Kitaip sakant, pereinant nuo valstybės korporatyvizmo į liberalią politinę sistemą, indėnų bendruomenės praranda socialinę valstybės teiktą paramą, o to pasėkoje padidėjusi socialinė nelygybė riboja galimybes pasinaudoti suteiktomis pilietinėmis ir politinėmis teisėmis. Pagrindinis darbo klausimas – kokios priežastys lėmė, kad indėnų bendruomenės ir jų judėjimai tapo svarbiais nacionaliniais politiniais veikėjais XX a pabaigoje? Darbo tikslas yra... [toliau žr. visą tekstą] / The object of this master thesis is the rise of indigenous peoples in Latin America, particularly in the Andean region. The main question is which factors determine the rise of indigenous peoples and their becoming important social and political protagonists in this region. The goal of this thesis thus is to analyze the factors, which have determined both the rise of indigenous movements in Ecuador and Bolivia and the weakness of comparable movements in Peru. The dominant theoretical model in the analysis of indigenous movements in Latin America is the model of political opportunity structure. According to this model the rise of a social movement is determined by two types of variables, namely structural and organizational ones. The favorable international context and changes in the political regime (structural variables) determine a more open political space where social movements can appear. For this purpose the existence of an organizational network and practice are necessary. According to this model, the (re)democratization at the end of the 20th century created a more open political system and shifted it to a neoliberal economical model, which worsened the economical situation and lead to the dissatisfaction of the region’s marginal groups. The previous existence of networks of the church, the political left and other organizations in the rural zones helped to form the strong movements of indigenous people to express the discontent with the unfinished neoliberal reforms... [to full text]