Prevencinė savigyna laikoma teisėta pagal tarptautinę teisę tik tada, kai jos panaudojimą sankcionuoja Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Darbe bandoma įrodyti, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, dėl bendro sutarimo tarp jos nuolatinių narių nebuvimo ir veto teisės dažno naudojimo, prevencinės savigynos panaudojimą sankcionuoja itin retai. Kyla problema – dėl Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos neefektyvumo sankcionuojant prevencinės savigynos naudojimą, valstybės prevencinę savigyną įgyvendina pačios, tuo pažeisdamos vieną pagrindinių tarptautinės teisės principų – jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą. Šita „patinė situacija“ paskatino kai kurias didžiąsias valstybes (Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatines nares), ignoruojant tarptautinę teisę, savo karinėse doktrinose numatyti vienašališką prevencinės savigynos naudojimo galimybę. Susidariusi situacija reikalauja spręsti šią problemą arba legalizuojant prevencinės savigynos naudojimą, arba ieškant būdų kaip priversti Saugumo Tarybą vykdyti savo pirminį uždavinį – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą. Darbo tikslas – atskleisti valstybių prevencinės savigynos naudojimo problematiką, akcentuojant Vidurio Rytų regioną. Tikslui pasiekti formuluojami uždaviniai: 1. Aptarti jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principo sampratą, šio principo įtvirtinimą šiuolaikinėje teisėje bei jo išimtis. 2. Išanalizuoti valstybių savigynos rūšis bei rasti lietuviškus atitikmenis valstybių savigynos rūšių - preemptive ir preventive... [toliau žr. visą tekstą] / The paper attempts to prove that the United Nations Security Council (UNSC) due to the absence of mutual agreement between its permanent members and frequent usage of veto right, sanctions the usage of preventive self-defence notably rarely. The problem then occurs: because of the ineffectiveness of the UNSC in sanctioning the usage of preventive self-defence, the states implement the preventive self-defence by themselves, in this way violating one of the main international law principles – refraining from threatening or using force principle. This situation encouraged some big states (permanent members of the UNSC) to foresee the possibility to use unilateral preventive self-defence in their military doctrines in this way ignoring international law. The current situation requires dealing with this issue either legalizing the usage of preventive self-defence or searching for the ways how to force the UNSC to implement its primary task – to maintain international peace and security. The goal of the paper – to reveal the issues of the states’ usage of preventive self-defence emphasizing the Middle East region. The following objectives have been formulated for achieving the goal: 1. To discuss the concept of refraining from threatening or using force principle, the consolidation of this principle in contemporary law as well as analysis of exceptions. 2. To analyze the types of states’ self-defence and find Lithuanian equivalents to English terms of states’ self-defence types:... [to full text]

Šiame darbe nagrinėjamas tarptautinių veikėjų elgesys, anksčiau įprastas laikyti iracionaliu. Išanalizavus lošimų teorijos logiką, tiriamos galimybės atskirus lošimo teorijos modelius taikyti dviejų valstybių sąveikų, kuriose mažesnės santykinės ir struktūrinės galios valstybė siekia didinti savo struktūrinę galią santykyje su didesnės santykinės ir struktūrinės galios valstybe. Išnagrinėjus ribotos informacijos ir sąveikos dalyvių nepasitikėjimo vienas kito racionalumu implikacijas sprendimų priėmimui ir sąveikos rezultatams, daroma išvada, kad dviejų minėtų veiksnių pagalba gali būti tikslingai sukuriama netikrumo situacija kaip priemonė, ribojanti didesnės santykinės ir struktūrinės galios valstybės gebėjimą priimti racionalius sprendimus ir leidžianti mažesnės santykinės ir struktūrinės galios valstybei pasiekti trokštamą sąveikos rezultatą – padidinti savo struktūrinę galią. / International relations can be considered as a set of interactions between the actors of international system. As a result of these interactions some actors gain a reputation of reliable and stable while the others perform as irrational and unpredictable. The main goal of these masters’ theses was to identify when and how should the seemingly “irrational” behavior of the international actor be considered as a rational strategy aiming at some certain objectives. The subject of this research is the interactions between two states in which the structural and comparative power of the one state is lower than the one of the other. Under these circumstances the state which possesses lower power seeks to raise it in relation to the stronger state. The author of this research hypothesizes that the aim of the behavior which seems irrational to the other players of the international system may be the creation of the conditions of uncertainty. The later can be used as a means of rising structural power of the actor who necessitated it. The Author approaches the logic of the theory of rational choice as well as examines the prospects of using the particular models of game theory as a tool of analyzing the abovementioned interactions of two states the structural and comparative power of which is notably unequal. After analyzing the impact of imperfect information as well as the mistrust in the rationality of the partners of the game, the Author comes to conclusion that the abovementioned... [to full text]