Darbe lyginami konkrečių valstybių – Palestinos ir Lietuvos radikalių politinių partijų lyderių įvaizdžiai ir bandydoma atrasti bendrybes bei skirtumus, regis, visiškai skirtingose plotmėse. Radikalių politinių partijų lyderių įvaizdžiai bus tyrinėjami pasitelkus rinkodaros (konkrečiai – reklamos ir viešųjų ryšių, kaip savęs pateikimo) ir semiotikos atskaitos taškus. Rinkodara apima tokias plačias sritis, kaip marketingas, reklama, viešieji ryšiai ir kt. Plačiai rinkodaros analizei reikia statistinių duomenų, apklausų, ekonominių rodiklių. Visų šių dalykų darbe atsisakyta, nes įrėminti partijų įvaizdžius skaičiais nėra autorės tikslas. Nagrinėjant konkrečių politinių partijų lyderių įvaizdžius naudota tik reklaminė, o dar tiksliau – viešųjų ryšių medžiaga, kuri įdėta į semiotinę plotmę. Tokių būdu tikimasi atskleisti lietuviškojo ir palestinietiškojo politikų įvaizdžio bendrybes ir skirtumus. Darbe keliama prielaida, kad pasirinktų organizacijų (vėliau išsirutuliojusių į partijas) „varomieji arkliukai“ yra labai konkrečios asmenybės, kurios didžiąja dalimi ir formuoja partijų, kaip tokių, įvaizdžius. Taigi, darbe partijų kuriami įvaizdžiai atskleidžiami per tris asmenybes – Rolando Pakso, Yassero Arafato ir šeicho Ahmedo Yasino. Pirmasis atstovauja partiją Tvarka ir teisingumas, antrasis – Fatah (arba Palestinos Išsivadavimo Organizacija), trečiasis – teroristine grupuote įvardijamą Hamas (arba Islamo Pasipriešinimo Judėjias). Darbe remiamasi prancūzų semiotiku Ericu... [toliau žr. visą tekstą] / The image of the radical Palestinian and Lithuanian political parties Hamas, Fatah and The party of Order and Justice is analysed through their leaders – Ahmed Yasin, Yasser Arafat and Rolandas Paksas. The author of the essay chose prism of the public relation and tried to reveal a way the Middle East – in the case Palestinian – and Lithuanian politics show their selves to the local and international communities. The author of the essay believes that young democracies have lots of common tendency in the radical politic case. The political speeches and programmes are not analyzed in the essay. The most important task is to reveal the semiotics discourse of the political body in the photography because it is believed that one picture can say more then a thousand words text. Of course, it is necessary to compare the way those pictures reflect the linguistic discourse because the linguistic corpus and the outlook must be integral. All of those leaders are exclusive, controversial political bodies, who are acting in the very different geographical and time planes, but have some generalities. All of them represent their political parties, ideas and all of them have crowds of fans. All of them had ambitious for the highest political post and all of them reached the task. In the different ways. It is very difficult to analyze such a different and distant in the meaning of time, geographic and culture ways political bodies, but the author chose this way because of the French semiotic... [to full text]

Izraelio–palestiniečių konfliktas, būdamas vienas kruviniausių ir sunkiausiai išsprendžiamų konfliktų pasaulyje, nepraranda savo aktualumo ir tarptautinės bendruomenės pastangų surasti sprendimą, kuris padėtų įgyvendinti taiką tarp minėtų tautų. Šio konflikto eiga dar kartą atsidūrė viso pasaulio dėmesio centre 2007-aisiais, kai po septynerių metų trukusios Izraelio ir palestiniečių santykių stagnacijos, atsinaujino pokalbiai dėl taikos. Šiame darbe, teigiant, kad dažnai analizuojant konfliktus apsiribojama mechanistiniais ir deterministiniais jų paaiškinimais, į konfliktą siekiama pažvelgti iš kitos pusės. Darbe tvirtinama, kad Izraelio–palestiniečių konflikto išsprendimas niekada nebuvo susijęs vien tik su svarstymais, ar Izraelis gali pasitraukti iš okupuotų teritorijų, nesumažindamas savo saugumo. Magistriniame akcentuojama Izraelio nacionalinio identiteto įtaka konflikto eskalacijai ir jo išsprendimui, darant prielaidą, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp šalies nacionalinio identiteto ir politinio elito priimamų užsienio politikos sprendimų. Darbe taip pat laikomasi nuostatos, kad nacionalinio identiteto įtakos šalies užsienio politikai ignoravimas yra viena pagrindinių nesugebėjimo suvokti konflikto sudėtingumo ir jo eskalacijos priežasčių. Pagrindinis magistrinio tikslas – nustačius kaip ir kokiais atvejais nacionalinis identitetas turi įtaką šalies užsienio politikos sprendimams, išanalizuoti Izraelio nacionalinio identiteto įtaką žydų–palestiniečių konflikto eigai... [toliau žr. visą tekstą] / Many conflicts in the 21st century are perceived as intractable: long-lasting, brutal, irreconcilable, of a zero-sum nature. One of these conflicts – over a century long Israeli-Palestinian conflict. This conflict is a struggle between two nations claiming their rights to the same territory which they both consider to be their homeland. This struggle is usually perceived as a zero-sum conflict over the territory but one of the main propositions of this research is that the Israeli-Palestinian conflict for many years was perceived as a zero-sum struggle over national identity as well. For over four decades many Jews and Palestinians believed that one nation can implement its national aspirations only at the expense of the other nation. This belief was the principal impediment for the conflict to break-through. This mutual belief also resulted in neglecting any possibility to recognize the other nation’s legitimacy and therefore – permanent confrontation and conflict escalation. This paper seeks to take a different approach to the analysis of conflict. One fundamental statement of this research is that many academics limit their analysis of Israeli-Palestinian struggle to mechanistic and deterministic explanations this way failing to explain some crucial factors having tremendous impact on the course of the conflict. This research paper emphasizes the role of national identity in conflict resolution and claims that the condition for peace between these two nations was never... [to full text]

Prevencinė savigyna laikoma teisėta pagal tarptautinę teisę tik tada, kai jos panaudojimą sankcionuoja Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Darbe bandoma įrodyti, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, dėl bendro sutarimo tarp jos nuolatinių narių nebuvimo ir veto teisės dažno naudojimo, prevencinės savigynos panaudojimą sankcionuoja itin retai. Kyla problema – dėl Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos neefektyvumo sankcionuojant prevencinės savigynos naudojimą, valstybės prevencinę savigyną įgyvendina pačios, tuo pažeisdamos vieną pagrindinių tarptautinės teisės principų – jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principą. Šita „patinė situacija“ paskatino kai kurias didžiąsias valstybes (Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatines nares), ignoruojant tarptautinę teisę, savo karinėse doktrinose numatyti vienašališką prevencinės savigynos naudojimo galimybę. Susidariusi situacija reikalauja spręsti šią problemą arba legalizuojant prevencinės savigynos naudojimą, arba ieškant būdų kaip priversti Saugumo Tarybą vykdyti savo pirminį uždavinį – palaikyti tarptautinę taiką ir saugumą. Darbo tikslas – atskleisti valstybių prevencinės savigynos naudojimo problematiką, akcentuojant Vidurio Rytų regioną. Tikslui pasiekti formuluojami uždaviniai: 1. Aptarti jėgos ir grasinimo jėga nenaudojimo principo sampratą, šio principo įtvirtinimą šiuolaikinėje teisėje bei jo išimtis. 2. Išanalizuoti valstybių savigynos rūšis bei rasti lietuviškus atitikmenis valstybių savigynos rūšių - preemptive ir preventive... [toliau žr. visą tekstą] / The paper attempts to prove that the United Nations Security Council (UNSC) due to the absence of mutual agreement between its permanent members and frequent usage of veto right, sanctions the usage of preventive self-defence notably rarely. The problem then occurs: because of the ineffectiveness of the UNSC in sanctioning the usage of preventive self-defence, the states implement the preventive self-defence by themselves, in this way violating one of the main international law principles – refraining from threatening or using force principle. This situation encouraged some big states (permanent members of the UNSC) to foresee the possibility to use unilateral preventive self-defence in their military doctrines in this way ignoring international law. The current situation requires dealing with this issue either legalizing the usage of preventive self-defence or searching for the ways how to force the UNSC to implement its primary task – to maintain international peace and security. The goal of the paper – to reveal the issues of the states’ usage of preventive self-defence emphasizing the Middle East region. The following objectives have been formulated for achieving the goal: 1. To discuss the concept of refraining from threatening or using force principle, the consolidation of this principle in contemporary law as well as analysis of exceptions. 2. To analyze the types of states’ self-defence and find Lithuanian equivalents to English terms of states’ self-defence types:... [to full text]