Many scholars have studied the role and function of history during Baroque and Renaissance in Europe. However, they often ignored that the challenges put out by the new religious, political and scientific reforms made the philosophy of history an ideological battlefield. Aiming to better understand the dynamics of the conflict in the field of history-thinking during the period 1580–1661, the definition of the Jesuits’ historiographic canon (coherently implemented at a European level) is the main goal of this research. The study of a symbolic and representative case of Jesuits’ method of history making has been defined as the object of this thesis. The emblematic case studied in this work is the historical production of the Lithuanian Jesuit Albert Wijuk-Koialowicz. The thesis demonstrates that the Jesuits, during the period 1580–1661, had actually elaborated an historiographic canon as an answer to the spread of the new scientific method and the dissemination of new moral and political values. This canon was based on the methodological theories of Pedro Hurtado de Mendoza and on the unionist prescriptions of Antonio Possevino. We proved that the canon was consistently implemented beyond the geographic limits usually attributed to the European intellectual debate with examples from Spain (J. de Mariana) to Lithuania (A. W. Koialowicz). Finally, we concluded that the historical production of A. W. Koialowicz could be described as a representative example of the implementation... [to full text] / Daugelis mokslininkų studijavo istorijos vaidmenį bei reikšmę Europoje Baroko ir Renesanso epochose, siekdami suprasti reformacijos ir kontrreformacijos bei naujosios mokslo galios įtaką istoriniam mąstymui. Naujųjų religinių, politinių ir mokslo reformų iškelti iššūkiai istorijos filosofiją iš esmės pavertė ideologinės kovos lauku. Siekiant geriau suprasti konflikto dinamiką istorinėje mąstysenoje 1580–1661 m. laikotarpiu, pagrindiniu šio tyrimo tikslu išsikeltas siekis apibrėžti jėzuitų istoriografinį kanoną. Be to, siekiama parodyti, kad šis kanonas radikaliai skyrėsi nuo ekleziastinio ir buvo nuosekliai įdiegtas visoje Europoje nuo Ispanijos iki Lietuvos. Tyrimo objektas – reprezentatyvus ir simbolinis jėzuitų istorijos kūrimo pavyzdys – lietuvių jėzuito Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istoriniai veikalai. Disertacijoje parodoma, kad jėzuitai 1580–1661 m. laikotarpiu, duodami atsaką naujo mokslinio metodo plitimui ir naujų moralinių bei politinių vertybių sklaidai, sukūrė savą istoriografinį kanoną. Jo pagrindu tapo Pedro Hurtado de Mendoza‘os metodologinės teorijos ir unionistinės Antonio Possevino idėjos. Remiantis pavyzdžiais, apimančiais šalis nuo Ispanijos (J. de Mariana) iki Lietuvos (A. Vijūkas-Kojalavičius) įrodyta, kad kanonas buvo nuosekliai diegiamas nepaisant geografinių ribų, kurios dažnai ribojo Europos intelektualinius debatus. A. Vijūko-Kojalavičiaus „istorinę produkciją“ galima būtų apibūdinti kaip reprezentatyvų šio istorinio kanono diegimo pavyzdį. Tai... [toliau žr. visą tekstą]