Dievo Kūno procesija – struktūruota ir stilizuota religinio ritualo išraiška bei kasdienybę peržengiantis veiksmas – jau septynis šimtus metų iš kitų bažnytinių procesijų išsiskiria kaip geriausiai įvairialypę procesijos prigimtį atskleidžiantis religinis ritualas. Vilniaus Dievo Kūno procesijos praktikuotos dar XV a., tačiau jos ypatingai išpopuliarėjo ir pagrindine vieša Vilniaus procesija tapo jėzuitų dėka. Efektyviausias būdas pritraukti žmones buvo vaizdumas, todėl į Vilnių atvykusiems jėzuitams – mokyklinio teatro Lietuvoje pradininkams – vaizdingos ir ritualizuotos Dievo Kūno procesijos tapo viena populiariausių kovos su Reformacija, Švč. Sakramento kulto gaivinimo, katalikybės skleidimo ir įtvirtinimo priemonių. Tad šiame darbe išskleidžiant ir nagrinėjant du pagrindinius Dievo Kūno procesijos elementus – demonstravimą ir judėjimą – Vilniaus Dievo Kūno procesijos tyrinėjamos akcentuojant jų vaidmenį vienijant tikinčiuosius, kanalizuojant esamus ar potencialius konfliktus, skleidžiant tikėjimo tiesas ir kovojant su svetimybe, kitu, pavyzdžiui, su Reformacija. Dievo Kūno procesijoje yra demonstruojamas Švč. Sakramentas. Socialinio kūno kūrimo teorija leidžia išplėsti teologinę Dievo Kūno sampratą, t. y. pažvelgti į Dievo Kūną iš sociologinės perspektyvos ir dokumentuose fiksuojamą privalėjimą dalyvauti Vilniaus Dievo Kūno procesijoje traktuoti kaip miesto ir tikinčiųjų bendruomenę vienijantį aktą. Tačiau Dievo Kūno procesijos metu Švč. Sakramento eksponavimu viešumai... [toliau žr. visą tekstą] / The feast of Corpus Christi reached Lithuania in XV century and became extremely popular in XVII century. This popularity can be explained as successful effort of Jesuits to animate the cult of Mary and Eucharist, which was weakened during Reformation. Corpus Christi processions in Vilnius is structured and stylized expression of ritual, the act which stretches the daily round, which connects and educates all community. Also it shows the seek of Catholic Church to root into the thought of catholic community the belief of presence of Christ in Eucharist, etc. The most effective means to engage and fascinate people was visual expression of that belief. The background of visual expression of it and effort to unify the community was demonstration and motion – two segments of Corpus Christi procession. In Corpus Christi procession the Eucharist is demonstrated. Theory of social body “building” lets us to expand understanding of Corpus Christi procession and speak about it from sociological perspective (about meaning of body in particular). Eucharist is carried out into the public space and its meaning is expressed through the circuitry motion – that was the way to sacralize the space, to overcome the Other (i.e. protestants).

Many scholars have studied the role and function of history during Baroque and Renaissance in Europe. However, they often ignored that the challenges put out by the new religious, political and scientific reforms made the philosophy of history an ideological battlefield. Aiming to better understand the dynamics of the conflict in the field of history-thinking during the period 1580–1661, the definition of the Jesuits’ historiographic canon (coherently implemented at a European level) is the main goal of this research. The study of a symbolic and representative case of Jesuits’ method of history making has been defined as the object of this thesis. The emblematic case studied in this work is the historical production of the Lithuanian Jesuit Albert Wijuk-Koialowicz. The thesis demonstrates that the Jesuits, during the period 1580–1661, had actually elaborated an historiographic canon as an answer to the spread of the new scientific method and the dissemination of new moral and political values. This canon was based on the methodological theories of Pedro Hurtado de Mendoza and on the unionist prescriptions of Antonio Possevino. We proved that the canon was consistently implemented beyond the geographic limits usually attributed to the European intellectual debate with examples from Spain (J. de Mariana) to Lithuania (A. W. Koialowicz). Finally, we concluded that the historical production of A. W. Koialowicz could be described as a representative example of the implementation... [to full text] / Daugelis mokslininkų studijavo istorijos vaidmenį bei reikšmę Europoje Baroko ir Renesanso epochose, siekdami suprasti reformacijos ir kontrreformacijos bei naujosios mokslo galios įtaką istoriniam mąstymui. Naujųjų religinių, politinių ir mokslo reformų iškelti iššūkiai istorijos filosofiją iš esmės pavertė ideologinės kovos lauku. Siekiant geriau suprasti konflikto dinamiką istorinėje mąstysenoje 1580–1661 m. laikotarpiu, pagrindiniu šio tyrimo tikslu išsikeltas siekis apibrėžti jėzuitų istoriografinį kanoną. Be to, siekiama parodyti, kad šis kanonas radikaliai skyrėsi nuo ekleziastinio ir buvo nuosekliai įdiegtas visoje Europoje nuo Ispanijos iki Lietuvos. Tyrimo objektas – reprezentatyvus ir simbolinis jėzuitų istorijos kūrimo pavyzdys – lietuvių jėzuito Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istoriniai veikalai. Disertacijoje parodoma, kad jėzuitai 1580–1661 m. laikotarpiu, duodami atsaką naujo mokslinio metodo plitimui ir naujų moralinių bei politinių vertybių sklaidai, sukūrė savą istoriografinį kanoną. Jo pagrindu tapo Pedro Hurtado de Mendoza‘os metodologinės teorijos ir unionistinės Antonio Possevino idėjos. Remiantis pavyzdžiais, apimančiais šalis nuo Ispanijos (J. de Mariana) iki Lietuvos (A. Vijūkas-Kojalavičius) įrodyta, kad kanonas buvo nuosekliai diegiamas nepaisant geografinių ribų, kurios dažnai ribojo Europos intelektualinius debatus. A. Vijūko-Kojalavičiaus „istorinę produkciją“ galima būtų apibūdinti kaip reprezentatyvų šio istorinio kanono diegimo pavyzdį. Tai... [toliau žr. visą tekstą]

Daugelis mokslininkų studijavo istorijos vaidmenį bei reikšmę Europoje Baroko ir Renesanso epochose, siekdami suprasti reformacijos ir kontrreformacijos bei naujosios mokslo galios įtaką istoriniam mąstymui. Naujųjų religinių, politinių ir mokslo reformų iškelti iššūkiai istorijos filosofiją iš esmės pavertė ideologinės kovos lauku. Siekiant geriau suprasti konflikto dinamiką istorinėje mąstysenoje 1580–1661 m. laikotarpiu, pagrindiniu šio tyrimo tikslu išsikeltas siekis apibrėžti jėzuitų istoriografinį kanoną. Be to, siekiama parodyti, kad šis kanonas radikaliai skyrėsi nuo ekleziastinio ir buvo nuosekliai įdiegtas visoje Europoje nuo Ispanijos iki Lietuvos. Tyrimo objektas – reprezentatyvus ir simbolinis jėzuitų istorijos kūrimo pavyzdys – lietuvių jėzuito Alberto Vijūko-Kojalavičiaus istoriniai veikalai. Disertacijoje parodoma, kad jėzuitai 1580–1661 m. laikotarpiu, duodami atsaką naujo mokslinio metodo plitimui ir naujų moralinių bei politinių vertybių sklaidai, sukūrė savą istoriografinį kanoną. Jo pagrindu tapo Pedro Hurtado de Mendoza‘os metodologinės teorijos ir unionistinės Antonio Possevino idėjos. Remiantis pavyzdžiais, apimančiais šalis nuo Ispanijos (J. de Mariana) iki Lietuvos (A. Vijūkas-Kojalavičius) įrodyta, kad kanonas buvo nuosekliai diegiamas nepaisant geografinių ribų, kurios dažnai ribojo Europos intelektualinius debatus. A. Vijūko-Kojalavičiaus „istorinę produkciją“ galima būtų apibūdinti kaip reprezentatyvų šio istorinio kanono diegimo pavyzdį. Tai... [toliau žr. visą tekstą] / Many scholars have studied the role and function of history during Baroque and Renaissance in Europe. However, they often ignored that the challenges put out by the new religious, political and scientific reforms made the philosophy of history an ideological battlefield. Aiming to better understand the dynamics of the conflict in the field of history-thinking during the period 1580–1661, the definition of the Jesuits’ historiographic canon (coherently implemented at a European level) is the main goal of this research. The study of a symbolic and representative case of Jesuits’ method of history making has been defined as the object of this thesis. The emblematic case studied in this work is the historical production of the Lithuanian Jesuit Albert Wijuk-Koialowicz. The thesis demonstrates that the Jesuits, during the period 1580–1661, had actually elaborated an historiographic canon as an answer to the spread of the new scientific method and the dissemination of new moral and political values. This canon was based on the methodological theories of Pedro Hurtado de Mendoza and on the unionist prescriptions of Antonio Possevino. We proved that the canon was consistently implemented beyond the geographic limits usually attributed to the European intellectual debate with examples from Spain (J. de Mariana) to Lithuania (A. W. Koialowicz). Finally, we concluded that the historical production of A. W. Koialowicz could be described as a representative example of the implementation... [to full text]

Remiantis įvairios literatūros analize, jėzuitų norminiais dokumentais, magistro darbe sukurtas Jėzuitų mokyklų mokinių vertybinių nuostatų audito modelis, kuris sujungia jėzuitų mokyklų bazines vertybes (katalikiškumą, akademiškumą, bendruomeniškumą) ir Šv. Ignaco pedagoginės paradigmos procesinius elementus: patirtį, apmąstymą ir veiksmą. Darbe naudoti tokie tyrimo metodai: teoriniai (filosofinės-etinės, teologinės, pedagoginės ir psichologinės literatūros, jėzuitų norminių dokumentų analizė); empiriniai (FOCUS grupė, uždaro ir atviro tipo anketa). Apklausoje dalyvavo 250 Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijų 6 ir 4 gimnazijos klasių mokinių. Tyrimo duomenys leidžia teigti, kad jėzuitų gimnazijose palankiausiai (daugiausia aukšto lygio vertinimų) vertinamas katalikiškumas ir bendruomeniškumas. Mažiau palankiai (dominuoja vidutinis lygis) – akademiškumas. Mokinių bazinių vertybių suvokimas vertintinas aukštu lygiu, o patirtis ir veiksmas (žinojimo ir patirties realizavimas) – vidutiniu. J���zuitų gimnazijų mokiniai palankiausiai vertina tarnystės ir Cura personalis bazinės vertybės, palankiai – atsidavimo bendruomenei, akiračio platumo tikėjimo ir sąmoningo savo galių tobulinimo vertybes, vidutiniškai – teisingumą ir pažinimo siekimą. / Based on the Jesuit documents, the audit model of the values of Jesuit high-school students which connect the basic values of Jesuit schools (Catholicism, academics, social awareness) and the elements of Ignatian pedagogical paradigms: experience, reflection and action is created. The study uses these methods of analysis: theoretical (philosophical-ethical, theological-pedagogical and psychological literature, analysis of Jesuit norms); empirical (FOCUS group, a closed and open questionnaire). Two hundred fifty students from the sixth and fourth high-school classes at the Vilnius and Kaunas Jesuit high schools participated in the study. The results of the study indicate that Catholicity and sense of community rank the highest (the most high choices). Less favorably chosen is academics (medium choices). The students’ understanding of basic values rate highly, but their experience and action (information and experience as action)—of medium rank. The students of Jesuit high schools assessed most favorably the basic values of service to the community and Cura personalis, less favorably— a broad perspective; the values of faith, and development of one’s capabilities; and least favorably—justice and searching for knowledge.