Šiame darbe nagrinėjamos Gilles‘io Deleuze‘o ir Arvydo Šliogerio mąstymo koncepcijos. Prancūziškojo postmodernizmo atstovai Deleuze‘as/Guattari savo revoliuciniame filosofijos manifeste Kas yra filosofija? ieško filosofijos atsinaujinimo galimybių. Jame teigiama, kad filosofija nėra kontempliacija, refleksija ar komunikacija. Pagrindinė filosofijos užduotis yra sąvokų ir konceptualių personažų kūrybą. Veikale Kas yra filosofija? Deleuze‘as/Guattari iš esmės tesia jau anksčiau savo filosofijoje pradėta „platonizmo nuvertimo“ programą. Platonizmu yra įvardijama visa klasikinė bei modernioji filosofija, nuo Platono iki Hegelio, kuri remiasi mąstymo ir tikrovės tapatumo prielaida. Deleuze‘as nagrinėdamas tapatybės mąstymą parodo, kad tapatybės slypi skirties ir kartotės žaismas. Oponuodamas klasikiniam mąstymui, Deleuze‘as pasiūlo nomadinio mąstymo koncepciją. Nomadinio mąstymo įkvėpimo šaltiniu Deleuze‘o filosofijoje tampa Nietzsche‘s bei Prousto kūryba. Nietzshce interpretuojamas kaip genialus sąvokų kūrėjas. Veikale Proustas ir ženklai, Deleuze‘as pristato Proustą kaip ženklų kūrimo mašinos išradėją. Deleuze‘as/ Guattari meną, mokslą ir filosofiją laiko trim savarankiškom minties formom, kurios priešinasi chaosui. Jos yra lyg trys savarankiškos melodijų linijos, kurios nors ir susikerta tarpusavyje, tačiau išlaiko savo unikalų turinį. Šliogeris teigia, kad filosofija tai bekalbės tikrovės įkalbinimas. Pagrindinė problema, kuri gvildenama fundamentaliame veikale Niekis ir... [toliau žr. visą tekstą] / The thesis analyzes conceptions of Gilles Deleuze and Arvydas Šliogeris’s thinking. In the revolutionary philosophical work What is Philosophy?, representatives of the French postmodernism Deleuze and Guattari quest for possibilities for renewal of philosophy. They state that philosophy is not contemplation, reflection or communication. The main task of philosophy is creation of concepts and conceptual roles. In general, in What is Philosophy? Deleuze/Guattari continue implementing their program of “subversion of Platonism”. Platonism is considered to be all classical and modern philosophy starting from Plato and ending with Hegel which is based on presumption of identicalness of thinking and reality. Deleuze shows that play of difference and repeating stands behind the identity. Opposing the classical thinking, Deleuze presents the concept of nomadic thinking. Works of Nietzsche and Proust inspired the nomadic thinking in Deleuze‘s philosophy. Nietzsche is interpreted as a genial inventor of concepts. In his study Proust and Signs Deleuze presents Proust as an inventor of sign creation machine. Deleuze/Guattari consider the art, science and philosophy as three independent forms of thought opposing the chaos. They are like three independent melody lines crossing each other and maintaining their own unique contents at the same time. A. Šliogeris states that philosophy is providing the reality that has no language with language. The main problem that is tackled in... [to full text]

Šiame darbe atsispindi A.Schopenhauerio meno filosofijos pamatinės idėjos. Mąstytojas nuodugniai iškristalizuoja estetinės patirties sampratą remdamasis Platoniškosios idėjos pirmavaizdžiu. Kadangi A. Shopenhaueriui meninis patyrimas užima kilniadvasiškiausią gyvenimo pakopą. Jam itin rūpi paneigti, betikslės, voliuntaristinės, iracionalios valios viešpatavimą, ištrūkti iš valios vergystės. Filsofas padaro radikalią perskyrą atribodamas pagrindo principo pažinimą nuo estetinės – kontempliacinės patirties plotmės. Jis kelia klausimą: kas gali pažinti grynąsias pasaulio formas? Ir iš kart nedvejodamas atsako: tik geniali būtybė, pakylanti virš kasdieniškos rutinos persisunkusios praktinių reikmių. Nes paprasto žmogaus kasdieniškas žvilgsnis nuolatos skendi pragmatiškumo ir suinteresuotumo liūne. Tik genijus, A. Schopenhauerio samprotavimais sugeba pamatyti patį daiktą, pažvelgti objektyviai, atsisakydamas pagrindo principo. Šitokiu judesiu genijus paneigia valią ir trumpai akimirkai suranda ramybės užuovėją. Mąstytojas padaro plačią valios objektyvacijos skleistį norėdamas parodyti kokiuose meno kūriniuose ir per kokią materiją ji kyla iki aukščiausios pakopos. A.Schopenhaueris pradėdamas nuo Architektūros remiasi štai tokiomis medžiagomis, kurios atskleidžia žemiausią valios objektyvacijos pakopą: sunkis, kietumas, sankaba. Ir baigia muzikos menu, kuri yra betarpiškas valios atspindys. Nes tik muzikos mene persipina visos valios pakopos. Toliau svarbų vaidmenį suvaidina I... [toliau žr. visą tekstą] / The thesis presents fundamental ideas of A. Schopenhauer’s philosophy of art. Following the original Platonic ideas, the thinker developed the concept of aesthetic experience. A. Schopenhauer’s artistic experience is positioned in the noblest level of life; he seeks to deny domination of purposeless, voluntary and irrational will and to escape from slavery of will. Philosopher makes a radical separation between recognition of principle of basis and aesthetical-contemplate experience. Moreover, he raises the question about who is capable of knowing the absolute forms of the world. And he gives the answer namely, that only a genial being which can leave the everyday routine full of practical needs behind is able to do that, because an ordinary human being’s everyday attitude is covered by pragmatism and interests. According to A. Schopenhauer, only genius can see the thing as such, maintain an objective attitude and ignore the principle of basis. In this way the genius denies the will and is able to find the moment of peace. The thinker discusses objectivation of will, seeking to show in which pieces of art and in what substances it reaches the highest level. Starting with architecture, A. Schopenhauer refers to the following substances presenting the lowest stage of objectivation of will: gravity, hardness, adherence. The final element is the art of music which is a direct reflection of the will. All stages of the will are presented in the art of music. Moreover, I. Kant plays... [to full text]