Šiame darbe nagrinėjamas deskriptyvinis moterų atstovavimas pokomunistinių šalių parlamentuose. Siekiama išskirti esminius veiksnius, lemiančius moterų skaičiaus pokomunistinių šalių parlamentuose variaciją. Taip pat siekiama atsakyti į klausimą, ar teorijos, sukurtos aiškinti moterų atstovavimą Vakarų demokratinių šalių parlamentuose, išlaiko aiškinamąją gebą ir pokomunistinių valstybių kontekste. Remiantis legislatyvinio rekrutavimo proceso modeliu bei atlikus statistinę analizę tikrinamos išsikeltos hipotezės ir atsakoma į pagrindinį klausimą. Pagrindiniai veiksniai, lemiantys moterų atstovavimą pokomunistinėse šalyse yra gimstamumas, rinkimų sistema, nedarbo lygis, moterų dalyvavimas darbo rinkoje bei visuomenės požiūris į moterų vaidmenį visuomenėje. Su tam tikromis išlygomis, teorijos, sukurtos Vakarų pasaulyje, tinka aiškinti moterų variaciją pokomunistinių šalių parlamentuose. / The paper analyzes the descriptive representation of women in post-communist countries, that is, the factors determining the representation of women in parliaments in postsocialist states. The main problem is that women are underrepresented in the analyzed sample of countries. With the average of 17 percent, the number of women falls behind the world‘s average and lags severely behind Western countries. The paper sets its primary goal: to test a set of theories developed from studies of women‘s access to political power in Western democracies. I wished to see how those theories fared in a significantly different context, the newly developing democracies of post-communist space. Three hypotheses were raised: 1. The main factor, determining the representation of women in parliaments of post-communist states is the design of electoral system; 2. The prevailing patriarchal attitude towards the role of women in the society is important, but not the essential factor; 3. Socioeconomic conditions do not explain the variance of the proportion of women found in legislative institutions of post-communist countries. Three last elections of 17 electoral democracies of post-communist countries have been included in the analysis. The model of legislative recruitment process has been used as the main theoretical framework. This process is highly influenced by cultural, political and socioeconomic contexts within which it occurs. The dependent variable in the research is the number of women... [to full text]

Darbe, laikantis prielaidos, jog Irano pasiryžimas tęsti branduolinę programą ir agresyvi valdančiųjų retorika yra tikslingos, nuosekliai vykdomos strategijos dalis, buvo užsibrėžtas tikslas išsiaiškinti, kokio pobūdžio yra Irano strategija: puolamojo ar gynybinio tipo, kas padėtų atsakyti į klausimą, ar Islamo Respublika kelia potencialią grėsmę kitoms šalims (darbe akcentuojant JAV ir Izraelį) ar ne. Irano motyvai vykdyti gynybos ar puolimo strategijas yra, atitinkamai, saugumo siekis bei ambicijų įgyvendinimo siekis. Tiek vienas, tiek kitas motyvas turi tvirtą pagrindimą Irano kontekste bei atitinka dabrtinius Irano veiksmus bei valdančiųjų retoriką. Irane kilusios visuomeninės bei institucinės įtampos yra didelė grėsmė valstybės integralumui, tad Irano branduolinę programą bei agresyvią valdančiųjų retoriką yra logiška sieti su aršios visuomenės mobilizacijos forma. Vis dėlto preziumuojant, kad Irans vykdo gynybos ar puolimo strategiją nukreiptą į išorę, mobilizacija tampa tik taktiniu žingsniu strateginio tikslo link. Iranas yra itin ambicinga šalis. Be to, JAV pajėgoms, esant nepajėgioms stabilizuoti Irako ir Afganistano, Irano galimybės įgyvendinti šias ambicijas vis stiprėja. Vis dėlto, nors Iraną galima būtų įvardyti kaip revizionistinio elgesio tipo valstybę, kurios intersai yra susiję su plėtra ir dominavimu - didelės išorinės grėsmės režimo išlikimui verčia Iraną prioretizuoti saugumo siekį. Tad tikėtina, kad Iranas vykdys gynybinio tipo strategiją, ką, iš esmės... [toliau žr. visą tekstą] / Since Islamic Revolution in 1979 relations between Iran and international community are tensed. Though current situation, which could be described as impasse, has emerged just in the 2002, when the scope of Iran’s nuclear capabilities was first made public by the Iranian opposition group. Still the 2005 could be considered as a date, when Iran‘s and international communities relations gained current structure. In the 2005 new president M.Ahmedi-Nejad has been elected and nuclear works were resumed. Whereupon Iran is demonstrating determinacy to continue its nuclear enrichment and officials who are involved in decision making process are using aggressive rhetoric in account to U.S. an Israel. Though mentioned rhetoric is directed towards U.S. and Israel, other interrelated countries have arrogated these signals to themselves. And they were understood completely different: from assessment that their meaning is coincident with Iran’s peaceful purpose declaration to judgement that they are direct menace towards Western world. Consequently the assessment of Iran’s behaviour and intentions became complicated and that happened for several reasons: first, Iran’s rhetoric is controversial – averment that nuclear programme is peaceful logically don’t merge with declared willingness to destroy opponents. Second, rhetoric and behaviour don’t match - peaceful programme doesn’t go with a concealment of nuclear activities. Third, political assessment still rest upon realism postulates that... [to full text]