Praktinės ir teorinės stilistikos studijos išskiria pakartojimo figūrą nuo antikinės retorikos laikų. Tačiau be tradiciškai teikiamų šios lingvistinės ir stilistinės priemonės formų ir reikšmių, kontekstiniai, pragmatiniai bei kognityviniai pakartojimo aspektai šiuolaikinės kalbotyros nėra pakankamai išnagrinėti. Darbas iliustruotas grožinės literatūros pavyzdžiais: V. Šeikspyro, E. Hemingvėjaus, F. S. Fitzgeraldo, J. Džoiso ir S. Heaney. Šiame darbe siekiame: 1) nagrinėti ir praplėsti pakartojimo figūros semantinį ir struktūrinį lauką tiek siaurame sakinio/pasakymo, tiek ir teksto kontekste; 2) atskleisti pakartojimo pragmatinę ir kognityvinę funkcijas; 3) tirti ir nustatyti intertekstinius ir struktūrinius šios kalbos ir stiliaus priemonės parametrus. Pirmojoje darbo dalyje pakartojimo figūros semantiniai ir stilistiniai bruožai nagrinėjami diachroniniu aspektu, remiantis įvairių baladžių tipų analize. Prieita išvados, kad pakartojimas, įsišaknijęs senovės prietaruose, vietiniuose papročiuose ir tautosakoje, atsirado kalbamojoje kultūroje ir yra perduodamas iš kartos į kartą. Šiuolaikinės literatūros pagrindu praplečiamos pakartojmo figūros klasifikacijos ir semantinės stilistinės funkcijos. Pakartojimo tyrimas sinchroniniu aspektu parodo, kad ši priemonė naudojama ne tik pasakymo loginio ir ekspresyvinio aspekto sustiprinimui, bet ir papildomų prasmių generavimui. Antrojoje dalyje analizuojamos leksinių ryšio priemonių kategorijos: pažodinis ir... [to full text]