In the recent years co-opetition has emerged as a new theoretical concept, emphasizing the concurrency of competition and cooperation in business rela-tionships. It is considered as an integrative bridge between older contributions which one-sidedly emphasize either competition or cooperation. However, the co-opetition theory is barely applicable for problems of relationships between enterprises because of structural and methodical flaws. Therefore a framework for the modelling of enterprise co-opetition is introduced. A definition for the term co-opetition and determinants of co-opetition models are introduced, which are external institutions, several industrial boundaries and time. An industrial supply chain is introduced as one of the industrial boundaries in co-opetition models that considers the impact of potential participants and distinguishes be-tween individual customers and mass markets. A profit distribution rule is intro-duced for supply chains with individual customers, which considers the impact of excluded suppliers and can be used for the prediction of the outcome of auc-tions. It is shown for both mass markets and individual customers in how far stable agreements can be achieved, facing the problem of ubiquitous time-inconsistency of agreements. It is shown in which cases the introduced profit distribution rule recommends more stable negotiation outcomes than the Aumann-Drèze-rule and the Myerson-rule for coalition structures. Ideal-typical cases of... [to full text] / Atliktas tiriamasis darbas rengiant disertaciją yra aktualus nagrinėjant tokius klau-simus kaip: − Koopeticijos teorijos plėtra, − Derybų galia ir sutarčių stabilumas, − Ilgalaikės perspektyvos siekiant patobulinti naudojamą įmonėse programą. Koopeticija – tai neologizmas, sudarytas iš terminų konkurencija ir kooperacija. Šiuo neologizmu akcentuojamos įvairios prasmės, kurios įžvelgiamos esant konkurenci-jai ir kooperacijai santykiuose su visomis kitomis įmonėmis pramonės tiekimo tinkle, čia dalyvauja tiekėjai, pirkėjai (užsakovai), konkurentai ir tie, kurie aprūpina papildomomis prekėmis. Koopeticijos teorija dar tebėra pradinėje vystymosi stadijoje. Dėl sisteminių ir metodinių klaidų koopeticijos teorija taikytina tik sprendžiant įmonių savitarpio santykio problemas. Koopeticijos modeliai neturi norminio ir pripažinto apibrėžimo ar sandaros. Be to, neaišku, kokiu būdu galima naudoti šią teoriją. Todėl naujai sukurtas koopeticijos teorijos pagrindimas bei determinančių koopeticijos modeliams suformulavimas būtų svarus indėlis į šiuolaikinį mokslą. Reikėtų sutelkti dėmesį į įvairius savitarpio santykius pačiame pramonės tiekimo tinkle bei į įtaką, kurią turi nesančios tinkle įmonės, kurios visgi yra svarbios savitarpio santykiams, ypač kalbant apie derybų rezultatus ir sutarčių stabilumą. Nuolat augant tarptautiniam verslui atskiros valstybės praranda savo svarbą, kai kalbama apie kontrakto įvykdymo patvirtinimą. Ypač tada, kai nėra pasitikėjimo valsty-binėmis institucijomis... [toliau žr. visą tekstą]

Šiame darbe nagrinėjamas tarptautinių veikėjų elgesys, anksčiau įprastas laikyti iracionaliu. Išanalizavus lošimų teorijos logiką, tiriamos galimybės atskirus lošimo teorijos modelius taikyti dviejų valstybių sąveikų, kuriose mažesnės santykinės ir struktūrinės galios valstybė siekia didinti savo struktūrinę galią santykyje su didesnės santykinės ir struktūrinės galios valstybe. Išnagrinėjus ribotos informacijos ir sąveikos dalyvių nepasitikėjimo vienas kito racionalumu implikacijas sprendimų priėmimui ir sąveikos rezultatams, daroma išvada, kad dviejų minėtų veiksnių pagalba gali būti tikslingai sukuriama netikrumo situacija kaip priemonė, ribojanti didesnės santykinės ir struktūrinės galios valstybės gebėjimą priimti racionalius sprendimus ir leidžianti mažesnės santykinės ir struktūrinės galios valstybei pasiekti trokštamą sąveikos rezultatą – padidinti savo struktūrinę galią. / International relations can be considered as a set of interactions between the actors of international system. As a result of these interactions some actors gain a reputation of reliable and stable while the others perform as irrational and unpredictable. The main goal of these masters’ theses was to identify when and how should the seemingly “irrational” behavior of the international actor be considered as a rational strategy aiming at some certain objectives. The subject of this research is the interactions between two states in which the structural and comparative power of the one state is lower than the one of the other. Under these circumstances the state which possesses lower power seeks to raise it in relation to the stronger state. The author of this research hypothesizes that the aim of the behavior which seems irrational to the other players of the international system may be the creation of the conditions of uncertainty. The later can be used as a means of rising structural power of the actor who necessitated it. The Author approaches the logic of the theory of rational choice as well as examines the prospects of using the particular models of game theory as a tool of analyzing the abovementioned interactions of two states the structural and comparative power of which is notably unequal. After analyzing the impact of imperfect information as well as the mistrust in the rationality of the partners of the game, the Author comes to conclusion that the abovementioned... [to full text]