Moralės normatyvumo problema yra klausimas, kas pagrindžia moralės mums keliamus reikalavimus ir iš kur jie kyla. Šiame darbe teigiama, jog Christinos Korsgaard neokantiškas atsakas į normatyvumo klausimą yra sėkmingas: kantiškos prielaidos leido Korsgaard produktyviai suformuluoti normatyvumo klausimą, o šių prielaidų sintezė su psichologine praktinės tapatybės koncepcija leidžia vertinti Korsgaard normatyvumo problemos sprendimą kaip novatorišką ir bene sėkmingiausią neokantišką atsaką. Pirma, Korsgaard koncepcija sėkminga būtent dėl neokantiškų prielaidų – tai išryškėja internalizmo / eksternalizmo kontroversijos kontekste. Eksternalistai padalija pagrindimo bei motyvavimo funkcijas atitinkamai įsitikinimui ir troškimui, todėl teorinio reikalavimų pagrindimo sėkmė nelemia motyvacinės sėkmės: ryšys tarp jų atsitiktinis. Didžioji dalis internalistų (intuityvistai, ekspresyvistai, neohiumininkai) moralinių sprendinių pagrindimą laiko neįmanomu iš principo. Neokantiškos pozicijos pamatinė orientacija į pagrindimo užduotį ir proto funkcijų samprata, įgalinanti būtiną ryšį tarp diskursyvaus pagrindimo bei motyvacijos veiksmui, leidžia jiems bene vieninteliams iš kontroversijos dalyvių matyti normatyvumo klausimą kaip prasmingą ir į jį atsakyti. Antra, Korsgaard neokantiškas atsakas sėkmingas dėl to, kad susidoroja su Kanto etikos trūkumais: neredukuoja normatyvumo į formalųjį jo aspektą. Kantiškoje tradicijoje pamatinis veikėjo autonomijos normatyvumas perkeliamas tam tikriems... [toliau žr. visą tekstą] / Problem of moral normativity is a question of what justifies the claims that morality makes on us and of their source. In this thesis we claim that the answer to this problem proposed by Ch. Korsgaard is a success as a Kantian account. First, the analysis of the internalism / externalism controversy lets us to conclude, that the success of Korsgaard’s conception of normativity was granted, first of all, by its Neo-Kantian premisses. Externalists split justificatory and motivational functions between resp. belief and desire therefore, theoretical success of justifying moral claims does not by itself lead to motivational success: the relation between the two is purely contingent. The majority on the internalist side though (intuitionists, expressivists, the neo-Humeans) consider moral judgements impossible to justify in principle. Therefore, only the Neo-Kantians are able to treat the problem of normativity as a meaningful question and to give an adequate account of it. What enables them is the Neo-Kantian orientation to the task of justification and their conception of the functions of reason, which assures the necessary relation between the discursive justification and the motivation to act. Second, the Neo-Kantian reply by Korsgaard is successful as a solution to the difficulties which the Kantian ethics meets: she does not reduce normativity to its formal aspect only. In the Neo-Kantian tradition the essential autonomy of the agent is transferred to certain fundamental... [to full text]