The analysis of Oscar Wilde’s play “The Importance of Being Earnest” revealed that of all the non-finite clauses, the infinitival clauses were the most common. They accounted for 81.49% of all the non-congruent clauses used in the play. The author used the following types of infinitival clauses: 1. infinitival clauses in which the infinitive joins with modal auxiliaries or their substitutes; 2. infinitival clauses without explicit subjects; 3. infinitival clauses in which the subjective component is not used in the clause but found in the context; 4. infinitival clauses in which the infinitive its own subject; 5. infinitival clauses in which the infinitive is omitted. The results of the research demonstrated that modalized infinitives were the most common structures in the play examined. They accounted for 57.41% of the infinitival clauses used in the mentioned play. Speaking of the forms of the infinitive, the speakers gave preference to the simple forms of the infinitive: non-progressive, non-passive, and non-perfect. They accounted for more than 93%. The corpus showed that the infinitival clauses were accepted by mental, material, and saying processes. The infinitival clauses after mental verbs had the highest frequency of occurrence; they accounted for 11.51%. The infinitival clauses after verbs expressing material processes accounted for 2.63%. The infinitival clauses after verbs of saying were not very common; they accounted for only 1.89%. The most common verbs... [to full text] / Šis darbas nagrinėja kongruentinių ir nekongruentinių konstrukcijų vartojimą Oskaro Vaildo pjesėje „ Kaip svarbu būti rimtam“. Tyrimo tikslai buvo šie: 1. išanalizuoti semantinius kongruentinių sakinių bruožus; 2. išanalizuoti nekongruentinių sakinių sintaksinius bruožus; 3. ištirti skirtingų kongruentinių ir nekongruentinių sakinių dažnumą dialoguose; 4. ištirti kongruentinių sakinių galimybes priimti neasmenuojamąsias veiksmažodžio formas. Kongruentiniai ir nekongruentiniai sakiniai Oskaro Vaildo pjesėje buvo nagrinėjami, remiantis aprašomuoju-indukciniu bei statistinės analizės metodais. Tyrimas parodė, kad autorius dažniausiai vartojo paprastus kongruentinius esamojo laiko sakinius. Tyrimas taip pat parodė, kad iš visų pjesėje vartotų nekongruentinių sakinių dažniausiai buvo vartojami sakiniai su vadinamąja paprasta bendratimi. Autorius vartojo tokius beasmenių sakinių tipus su bendratimi: 1. sakinius su bendratimi, kai bendratis yra prijungiama prie modalinių veismažodžių ar jų pakaitalų; 2. sakinius su bendratimi be aiškaus veiksnio; 3. sakinius su bendratimi, kuriuose nėra veiksnio, papildinio, bet kuris yra numanomas iš konteksto; 4. sakinius su bendratimi, kuriuose veiksnio funkciją atlieka pati bendratis; 5. sakinius, kuriuose bendratis yra išleista. Tyrimo metu paaiškėjo, kad beasmenės konstrukcijos su bendratimi sudarė 81.49% visų beasmenių konstrukcijų vartotų pjesėje. Dažniausiai buvo vartojami sakiniai su bendratimi, kuriuose bendratis buvo prijungta... [toliau žr. visą tekstą]