Disertacijoje keliamas šiuo metu vis aktualesniu tampantis rūpesčio etikos normatyvinis klausimas: kaip galima aiškiau apibrėžti normatyvinį šios etikos turinį ir koks galėtų būti jos normatyvinis pagrindas. Disertacijos tikslas – ištirti pagrindines teorines rūpesčio etikos normatyvinio plėtojimo tendencijas ir išryškinti naujas jos vystymo galimybes. Siekiant šių tikslų, analizuojami pirmųjų rūpesčio etikos kūrėjų (Carol Gilligan, Nel Noddings, Eva Feder Kittay etc.) darbai. Nagrinėjant jų idėjas, rekonstruojama etinė rūpesčio/rūpinimosi sąvokos reikšmė, rūpestį/rūpinimąsi konstituojantys veiksniai. Teigiama, kad rūpesčio etikos specifiką formuoja reliacinė etinė prieiga, t. y. šios etikos išeities taškas yra santykiai, santykių konstituojamas moralinis veikimas. Analizuojant vėlesnių rūpesčio etikos plėtotojų (Michael Slote, Raja Halwani) idėjas, kritiškai nagrinėjama tendencija normatyvinei rūpesčio etikos plėtrai pasitelkti tradicinių moralės teorijų – dorybių ir sentimentalizmo etikos – sąvokas. Teigiama, kad bandymai konceptualizuoti normatyvinį rūpesčio etikos žodyną kitų moralės teorijų sąvokomis užgožia reliacinį rūpinimosi pobūdį. Ieškant konceptualinių resursų, kurie padėtų plėtoti normatyvinį reliacinės rūpesčio etikos turinį, nagrinėjamos filosofų Simone Weil, Iris Murdoch, Soran Reader, Emmanuelio Levino idėjos. Ginama tezė, kad rūpesčio etikos specifiką atskleidžia normatyvinis žodynas, leidžiantis konceptualizuoti moralinius rūpinimosi reikalavimus... [toliau žr. visą tekstą] / This thesis offers an analysis of a particular issue concerning the normativity of the ethics of care which is presently ever more relevant for this branch of ethics. This is the issue of how one could describe the normative content of the ethics of care and its specificity and what could be a normative foundation for this ethics. The goal of this thesis is to scrutinize main theoretical tendencies of the normative development of the ethics of care and to put forward the new developmental possibilities. In order to achieve this objective several steps are made. First of all, the works of first care ethicists (Carol Gilligan, Nel Noddings, Sara Ruddick, etc.) are analysed so as to reconstruct the ethical meaning of the notion of care and the constitutive factors of it. It is argued that the specificity of the ethics of care is established by the relational ethical approach: the point of departure in this case is relation and relational moral agency. The analysis of the subsequent discourse of the ethics of care provides a critical view towards the tendency apply traditional moral theories, mostly virtue and sentimentalist ethics, for the normative purposes. It is argued that the attempts to conceptualise normative vocabulary of the ethics of care applying the concepts from other moral theories conceal the relational character of this branch of ethics. In order to find sufficient conceptual recourses for the development of the normative content of the relational ethics of care... [to full text]

This thesis offers an analysis of a particular issue concerning the normativity of the ethics of care which is presently ever more relevant for this branch of ethics. This is the issue of how one could describe the normative content of the ethics of care and its specificity and what could be a normative foundation for this ethics. The goal of this thesis is to scrutinize main theoretical tendencies of the normative development of the ethics of care and to put forward the new developmental possibilities. In order to achieve this objective several steps are made. First of all, the works of first care ethicists (Carol Gilligan, Nel Noddings, Sara Ruddick, etc.) are analysed so as to reconstruct the ethical meaning of the notion of care and the constitutive factors of it. It is argued that the specificity of the ethics of care is established by the relational ethical approach: the point of departure in this case is relation and relational moral agency. The analysis of the subsequent discourse of the ethics of care provides a critical view towards the tendency apply traditional moral theories, mostly virtue and sentimentalist ethics, for the normative purposes. It is argued that the attempts to conceptualise normative vocabulary of the ethics of care applying the concepts from other moral theories conceal the relational character of this branch of ethics. In order to find sufficient conceptual recourses for the development of the normative content of the relational ethics of care... [to full text] / Disertacijoje keliamas šiuo metu vis aktualesniu tampantis rūpesčio etikos normatyvinis klausimas: kaip galima aiškiau apibrėžti normatyvinį šios etikos turinį ir koks galėtų būti jos normatyvinis pagrindas. Disertacijos tikslas – ištirti pagrindines teorines rūpesčio etikos normatyvinio plėtojimo tendencijas ir išryškinti naujas jos vystymo galimybes. Siekiant šių tikslų, analizuojami pirmųjų rūpesčio etikos kūrėjų (Carol Gilligan, Nel Noddings, Eva Feder Kittay etc.) darbai. Nagrinėjant jų idėjas, rekonstruojama etinė rūpesčio/rūpinimosi sąvokos reikšmė, rūpestį/rūpinimąsi konstituojantys veiksniai. Teigiama, kad rūpesčio etikos specifiką formuoja reliacinė etinė prieiga, t. y. šios etikos išeities taškas yra santykiai, santykių konstituojamas moralinis veikimas. Analizuojant vėlesnių rūpesčio etikos plėtotojų (Michael Slote, Raja Halwani) idėjas, kritiškai nagrinėjama tendencija normatyvinei rūpesčio etikos plėtrai pasitelkti tradicinių moralės teorijų – dorybių ir sentimentalizmo etikos – sąvokas. Teigiama, kad bandymai konceptualizuoti normatyvinį rūpesčio etikos žodyną kitų moralės teorijų sąvokomis užgožia reliacinį rūpinimosi pobūdį. Ieškant konceptualinių resursų, kurie padėtų plėtoti normatyvinį reliacinės rūpesčio etikos turinį, nagrinėjamos filosofų Simone Weil, Iris Murdoch, Soran Reader, Emmanuelio Levino idėjos. Ginama tezė, kad rūpesčio etikos specifiką atskleidžia normatyvinis žodynas, leidžiantis konceptualizuoti moralinius rūpinimosi reikalavimus... [toliau žr. visą tekstą]

Moralės normatyvumo problema yra klausimas, kas pagrindžia moralės mums keliamus reikalavimus ir iš kur jie kyla. Šiame darbe teigiama, jog Christinos Korsgaard neokantiškas atsakas į normatyvumo klausimą yra sėkmingas: kantiškos prielaidos leido Korsgaard produktyviai suformuluoti normatyvumo klausimą, o šių prielaidų sintezė su psichologine praktinės tapatybės koncepcija leidžia vertinti Korsgaard normatyvumo problemos sprendimą kaip novatorišką ir bene sėkmingiausią neokantišką atsaką. Pirma, Korsgaard koncepcija sėkminga būtent dėl neokantiškų prielaidų – tai išryškėja internalizmo / eksternalizmo kontroversijos kontekste. Eksternalistai padalija pagrindimo bei motyvavimo funkcijas atitinkamai įsitikinimui ir troškimui, todėl teorinio reikalavimų pagrindimo sėkmė nelemia motyvacinės sėkmės: ryšys tarp jų atsitiktinis. Didžioji dalis internalistų (intuityvistai, ekspresyvistai, neohiumininkai) moralinių sprendinių pagrindimą laiko neįmanomu iš principo. Neokantiškos pozicijos pamatinė orientacija į pagrindimo užduotį ir proto funkcijų samprata, įgalinanti būtiną ryšį tarp diskursyvaus pagrindimo bei motyvacijos veiksmui, leidžia jiems bene vieninteliams iš kontroversijos dalyvių matyti normatyvumo klausimą kaip prasmingą ir į jį atsakyti. Antra, Korsgaard neokantiškas atsakas sėkmingas dėl to, kad susidoroja su Kanto etikos trūkumais: neredukuoja normatyvumo į formalųjį jo aspektą. Kantiškoje tradicijoje pamatinis veikėjo autonomijos normatyvumas perkeliamas tam tikriems... [toliau žr. visą tekstą] / Problem of moral normativity is a question of what justifies the claims that morality makes on us and of their source. In this thesis we claim that the answer to this problem proposed by Ch. Korsgaard is a success as a Kantian account. First, the analysis of the internalism / externalism controversy lets us to conclude, that the success of Korsgaard’s conception of normativity was granted, first of all, by its Neo-Kantian premisses. Externalists split justificatory and motivational functions between resp. belief and desire therefore, theoretical success of justifying moral claims does not by itself lead to motivational success: the relation between the two is purely contingent. The majority on the internalist side though (intuitionists, expressivists, the neo-Humeans) consider moral judgements impossible to justify in principle. Therefore, only the Neo-Kantians are able to treat the problem of normativity as a meaningful question and to give an adequate account of it. What enables them is the Neo-Kantian orientation to the task of justification and their conception of the functions of reason, which assures the necessary relation between the discursive justification and the motivation to act. Second, the Neo-Kantian reply by Korsgaard is successful as a solution to the difficulties which the Kantian ethics meets: she does not reduce normativity to its formal aspect only. In the Neo-Kantian tradition the essential autonomy of the agent is transferred to certain fundamental... [to full text]