Šio magistrinio darbo objektas – draudimo piktnaudžiauti teise institutas civiliniame procese. Teismų perkrovimas ir ilgas bylų nagrinėjimas yra vienas iš pagrindinių indikatorių, parodančių, jog draudimo piktnaudžiauti teise doktrina nėra įgyvendinama tinkamai. Dažnai pamirštama, jog šio instituto reglamentavimas yra dvilypis - reguliuojamas tiek materialinės, tiek procesinės teisės normų, todėl klystama jį aiškinant ir taikant. Siekiant atskleisti draudimo piktnaudžiauti procesu prigimtį ir esmę, magistro darbas pradedamas nuo šio principo taikymo ir aiškinimo civilinėje teisėje. Pabrėžiama, kad nepiktnaudžiavimas teise yra visų kitų principų tobulas derinys, o tam, kad konstatuoti piktnaudžiavimą teise, pakanka įrodyti bent vieną ryškų piktnaudžiavimo teise elementą, įtvirtintą CK 1.137 straipsnio 3 dalyje. Remiantis dokumentų analizės, loginiu, sisteminiu, lingvistiniu, teleologiniu, istoriniu ir lyginamuoju metodais, pagrindinėje magistro darbo dalyje analizuojami teisės normose nustatyti ir teismų praktikos bei doktrinos aiškinami tokie klausimai kaip piktnaudžiavimo teise sampratos ypatumai civiliniame procese, subjektai, kurie gali būti pripažinti piktnaudžiaujantys procesinėmis teisėmis, galimi piktnaudžiavimo būdai ir priemonės, skirtos kovoti su jais. Šiame magistro darbe daroma išvada, kad konstatuoti piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir, pavyzdžiui, atsisakyti ginti įgyvendinamą teisę, pakanka remiantis objektyviais kriterijais nustatyti piktnaudžiavimo teise... [toliau žr. visą tekstą] / The object of this master thesis is the institute of abuse of rights in civil procedure. The overload of the courts and the slowness of the process – is one of the litmus papers, which points out that the doctrine of abuse of rights is not implementing properly. Frequently it is forgetting, that the regulation of this institute is dual – consists of material and procedural legal norms, thus it is mistaking when interpret or apply it. In order to bring to the light the nature of abuse of procedural rights, first of all the conception of this institute in civil law is presented. A great attention is paid to the conclusions that non-abuse of rights is the ideal combination of the other principles and one proven clear element of the definition of abuse of right (Civil Code 3.317 article 3 part) is sufficient to state that it is the case of abuse of right. On the basis of analysis of documents, logical, systematic, linguistic, teleological, historic and comparative methods, the following questions of abuse of rights established by the laws or determined by jurisprudence and case law are analyzed in the main part of this master thesis: the peculiarity of the conception of abuse of process, who can abuse, what are the ways of abuse and the remedies to prevent it. Referring to the findings of the research it is concluded that to prove the elements on the grounds of the objective criterions is sufficient to state abuse of procedural right and, for example, to refuse to protect the... [to full text]

Sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principas yra įtvirtintas kontinentinės teisės tradicijos valstybių doktrinose bei tarptautiniuose sutarčių teisę harmonizuojančiuose dokumentuose (UNIDROIT Principuose, PECL ir Europos civilinio kodekso projekte). Skirtingose valstybėse šiam principui suteikiamas skirtingas vaidmuo bei apimtis – Vokietijoje sąžiningumui skiriamas itin didelis dėmesys, o Prancūzijoje daugiau koncentruojamasi į šalių valią ir sąžiningumo doktrina yra nedaug išplėtota. Lietuvos 2001 m. Civilinio kodekso 6.158 straipsnyje įtvirtintas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principas yra recepuotas iš UNIDROIT Principų 1.7 straipsnio. Sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principo turinio neįmanoma apibrėžti a priori – jis paliekamas suformuluoti teismams konkrečių aplinkybių kontekste. Lietuvos teisės doktrinoje yra beveik nenagrinėjamas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principas bei jo aspektai. Manytina, kad, kaip ir UNIDROIT Principuose bei PECL, Lietuvos sutarčių teisėje šis principas turėtų būti suvokiamas objektyviąja prasme. Sistemiškai aiškinant 2001 m. Civilinio kodekso nuostatas matyti, kad 1.5 straipsnį, kuriame įtvirtinti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, bei 6.158 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtintas sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos principas, sieja subordinacinis santykis. Šiame darbe daroma išvada, kad 1.5 straipsnis turėtų būti laikomas lex generalis, o 6.158 straipsnio 1 dalis... [toliau žr. visą tekstą] / The principle of good faith and fair dealing is established in the doctrines of continental law tradition countries and the international documents harmonizing contract law (UNIDROIT Principles, PECL and European Civil Code project). This principle possesses different role and volume in different countries: in Germany, good faith is especially important, while France is more concentrated on the willpower of parties, while good faith doctrine is poorly developed. The good faith and fair dealing practice was receipted from UNIDROIT Principles, Article 1.7 and established in the Lithuanian Civil Code of 2001, Article 6.158. The content of good faith and fair dealing can hardy be described a priori – it is the courts to formulate them in the context of a definite situation. Good faith and fair dealing is not widely analysed in the doctrine of Lithuanian law. This principle is thought to be understood in the objective way, as it is in UNIDROIT Principles and PECL. According to systematic explanation of the Civil Code regulations of 2001, Article 1.5, which establishes the principles of justice, rationality and good faith and the Article 6.158, part 1, establishing the principle of good faith and fair dealing are in the subordinate relation with each other. This study concludes that the Article 1.5 must be considered as lex generalis, while the Article 6.158, Part 1, must be considered as lex specialis in relation to the Article 1.5. Thus the principle established in the Article 6... [to full text]