Archeologinis paveldas sudaro subtilų, sunaikinimo grėsmėje esantį, baigtinį ir neatsinaujinantį kultūrinį klodą, todėl ieškoma įvairių prieigos taškų prie šio trapaus duomenų šaltinio apsaugos ir pristatymo, siekiant iki būtino minimumo apriboti intervencinius metodus naudojamus jo pažinimui ir įvertinimui bei žengiant link jo apsaugos in situ. Šiuolaikinė archeologinio paveldo valdymo koncepcija remiasi keturiais pagrindiniais teoriniais principais, kuriais deklaruojama, kad archeologinių ištekliai yra baigtinis, jautrus ir neatsinaujinantis kultūros turtas, įtakojamas jo paties reikšmingumo, reglamentuotas įstatymų bei esantis visuomenės interesų objektas. Šių faktų įsisavinimą didele dalimi įtakojo XX a. antros pusės ekologiniai judėjimai, kai aplinkosaugininkai įtvirtino suvokimą, kad nekontroliuojamas išteklių eksploatavimas gali turėti katastrofiškas pasekmes bei išaugęs gelbėjamosios archeologijos vaidmuo. Šio magistrinio darbo tikslas – atskleisti šiuolaikinę archeologinio paveldo valdymo koncepciją ir pasaulines jos tendencijas bei ištirti kaip šio proceso principai atsispindi Lietuvos archeologinio paveldo apsaugoje. Archeologinio paveldo valdymo procesą sudaro trys reikšmingiausi etapai: archeologinių išteklių identifikavimas, įvertinimas bei sprendimo dėl apsaugos būdo priėmimas, kurie remiasi dviem pagrindiniais principais: siekiu archeologinį paveldą išsaugoti in situ bei subalansavimo samprata: archeologinio paveldo integravimu į teritorijų planavimo... [toliau žr. visą tekstą] / Archeological heritage is dangered, finite and non-renewable resource. Therefore it has become clear that for a such sensible archaeological resources, archaeology needs new and different tools or approaches for minimizing destructive research methods and seeking preventive preservation. Contemporary archaeological heritage management conception is that new and mostly applicable approach of managing such resources. Active participation by the general public must form part of policies for the protection of the archaeological heritage. It is based on some core theoretical presumptions such as, that archaeological heritage is subject to assessment for its archaeological significance, governed by legislation and a matter of public concern. Archaeological heritage management process is composed of three core stages: identification, evaluation and decision-making of protection form, whiches relay on two important principals such as most of archaeological heritage must be preserve in situ and conception of sustainability. The main objective of this master degree thesis is to reveal contemporary archaeological heritage management conception and its universal tendencies and examine how these tendencies reflect in archeological heritage protection of Lithuania. In Lithuania archaeological heritage management only partly correspond to above-mentioned conception’s principals, despite that laws protecting cultural heritage are quite efective. One of reasons is the lack of systematic... [to full text]