Semantikos ir pragmatikos ribų problema kalbos filosofijoje Šio darbo tikslas - ištirti semantikos ir pragmatikos ribų problemą analitinėje kalbos filosofijoje. Ši problema svarbi sprendžiant klausimą, kokia turėtu būti semantinė teorija. Semantikos ir pragmatikos ribų problemą galima išspręsti tik tiksliai apibrėžus, kas yra semantika, ir kas yra pragmatika. Šias disciplinas galima aiškiai atskirti pagal jų tyrimo objektą. Semantika tiria kalbą kaip sisteminį darinį, o pragmatika tiria kalbą kaip kalbos vartotojų elgseną ir elgsenos bei nelingvistinio konteksto reikšmę perduodamai informacijai. Darbe analizuojami tiek Donaldo Davidsono, Davido Lewiso, Jerroldo Katzo, Hilary Putnamo ir kitų autorių semantiniai tyrinėjimai, tiek kasdienes kalbos filosofų - Ludwigo Wittgensteino, Paulo Grice’o, Johno Searle’o ir kitų autorių tekstai, nagrinėjantys kalbos pragmatinius aspektus. Darbe teigiama, kad Davidsono teisingumo sąlygų semantinė teorija, tiesą laikydama santykiu tarp sakinio, kalbėtojo ir laiko, kada sakinys yra pavartotas, neišvengiamai susidurs su būtinybe tirti pragmatikos sferai priskirtinus fenomenus, nes kasdienėje kalboje yra vartojami intencionalius būvius apibūdinantys sakiniai, kurių teisingumo sąlygos nėra savaime suprantamos. Darbe daroma išvada, kad vėlyvojo Wittgensteino „kalbiniai žaidimai“ ir Johno L. Austino „kalbiniai aktai“ yra tiksliausiai pragmatikos tyrimo objektą apibūdinantys konceptai. Pragmatika, siekdama nelikti vien aprašomosios disciplinos... [toliau žr. visą tekstą] / The Problem of the Boundary between Semantics and Pragmatics in Philosophy of Language The author analyses the problem of the boundary between semantics and pragmatics. This problem is highly important for the theoretical question what form a theory of semantics of a natural language should take. The author argues that they should be distinguished by the main field of inquiry. Semantics explores a sphere of language as a system, when pragmatics explores a language as behaviour of the language's users and explores the influence of non-linguistic contexts on utterances. From analysis of the philosophy of Donald Davidson the author concludes that Davidson's Truth conditional semantics cannot dissociate from the pragmatics either. Because Davidson views truth as a relation between a sentence, a person, and a time, he should analyse situations when persons are using words describing intentional states such as "I believe", "I love" etc. e. g. explore the sphere of pragmatics. Truth conditions of sentences describing intentional states are not obvious by themselves. The author analyses texts of Ludwig Wittgenstein, Paul Grice, John Searle, John L. Austin and others philosophers of language whose works concern pragmatical aspects of language. He concludes that Wittgenstein's language-games and Austin's speech acts are the most congenial terms to characterize the pragmatics. The author postulates that the pragmatics cannot dissociate from semantics as far as it tries to explain... [to full text]