Pasakojamasis diskursas siejamas su Gerard‘u Genette‘u, jo naratologiniai tyrinėjimai aštuntajame dešimtmetyje padarė didelį posūkį literatūrologijos moksle. Iš esmės keičiamas mąstymas apie pasakojimą. Todėl svarbiausia ne tai, kas papasakota, o tai, kaip pasakojama. Ši problema labai mažai, tiksliau visiškai netyrinėta, todėl nusprendėme darbo temą pasirinkti būtent tokią „Pasakotojo funkcijos Sigito Parulskio romane „Murmanti siena“. Darbo objektas – pasakotojos funkcijos, jų kaita romane. Pasakotojas išryškėja kaip adresantas, vertybių saugotojas, veiksmo skatintojas ir vertintojas, kuris tam tikrą momentą įgauna atitinkamą galėjimą, kompetenciją atlikti vieną ar kitą veiksmą. Naratorius atlieka ne vien pasakotojo funkciją, kuri yra privaloma, bet tuo pat metu ir kitokias. Pirmoji, svarbiausioji, funkcija vadinama naratyvine, kitos keturios(ideologinė, liudijimo, komunikacinė, valdymo), jomis pasakotojas pasitelkia tik tam tikrais atvejais. Šiuo darbu siekiame atskleisti, kaip keičiasi pasakotojo funkcijos romane, parodyti, kaip jomis naudojasi, pagrįsti tokį elgesį. Pasitelkdamas vieną ar kitą pasakotojo funkciją, naratorius pateikia kuriamos tikrovės įvykius. Tai atlieka sąmoningai, organizuotai, pagal situacija liudija, vertina, komentuoja. Išanalizavę visą tekstą, galime teigti, jog naratorius plačiąją prasme, nėra tik stebėtojas ar įvykių fiksuotojas, jis adekvačiai reaguoja į pateikiamą diskursą, personažus, modeliuoja jų veiklą ir pats yra ne ką menkesnė figūra... [toliau žr. visą tekstą] / The narrative discourse is related to Gerard Genette. In the eighth decade his narratological researches made a significant turnabout in the science of literary criticism. The thinking about the narration is basically changed. That is why the most important thing is not what is told but how it is told. This problem has been little investigated, to be more precise, it has not been investigated at all. That is why we decided to choose the following topic of the work: “The Narrator‘s Functions in the Novel “Murmanti siena” by Sigitas Parulskis”. The subject of the work is the narrator’s functions, their change in the novel. The narrator is revealed as an addresser, a preserver of values. He encourages and evaluates the action as well as he gets the appropriate ability, competence to perform one or another action. The narrator performs not only the narrator’s function which is compulsory but at the same time he performs other functions. The first and the most important function is called narrative, the other four functions are called ideological, communicative, operating and the function of witness. The narrator invokes them in some sort of cases. The aim of the work is to reveal how the narrator’s functions change in the novel, to show how they are used, to motivate such a behaviour. Invoking one or another function of the narrator, he presents events of the reality which is being created. This is performed in a deliberate, organized way, according to the situation the... [to full text]