Magistro baigiamajame darbe ,,Pasakotojo diskursų įvairovė šiuolakiniame lietuvių ir lenkų moterų romane (R. Šerelytė, K. Sabaliauskaitė, M. Gretkowska, D. Terakowska, O. Tokarczuk)ʻʻ nagrinėjami šiuolaikiniai lietuvių ir lenkų moterų romanai: Renatos Šerelytės ,,Mėlynbarzdžio vaikai“, Kristinos Sabaliauskaitės ,,Silva Rerum“ (I dalis), Manuelos Gretkowskos ,,Moteris ir vyrai“, Dorotos Terakowskos ,,Lėliukė“, Olgos Tokarczuk ,,Dienos namai, nakties namai“, šių romanų pasakotojo diskursai ir jų įvairovė. Darbo tikslas – atskleisti pasakojimo būdų įvairovę ir reikšmę šiuolaikinėje lietuvių ir lenkų moterų prozoje. Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai: aptarti literatūrinio pasakotojo esmę ir raiškos ypatybes – išanalizuoti ir interpretuoti pasakotojo diskursų įvairovę kaip vienijantį kūrinio komponentą bei aptarti pasakotojo diskursų aktualumą minėtuose romanuose. Manoma, kad darbe esantis ketinimas atskleisti pasakotojo vaidmenį meniniame tekste yra vertingas, nes kaip tik meninė pasakotojo diskursų įvairovė suteikia kūriniui bene daugiausia įtaigos, prasminės gelmės. Taip pat ketinama įtikinti, kad ir skaitytojui pasakotojas yra svarbus, gebantis perteikti kūrinio intrigą, leidžiantis pažvelgti į įvykius individualizuotai. Magistro darbe pasitelkiami naratologiniai ir komparatyviniai literatūros kūrinių analizės aspektai, nors vieningos metodų sistemos sąmoningai nesilaikoma. Pasirinktųjų romanų kultūrinė ir meninė įvairovė sunkiai paklustų griežtai ribojančiai metodo... [toliau žr. visą tekstą] / The Master’s thesis “Variety of Narrator’s Discourses in Modern Lithuanian and Polish Feminine Novels (Renata Šerelytė, Kristina Sabaliauskaitė, Manuela Gretkowska, Dorota Terakowska, Olga Tokarczuk)” analyzes modern Lithuanian and Polish feminine novels, namely: “Children of Bluebeard” by Renata Šakalytė, “Silva Rerum (Part I)” by Kristina Sabaliauskaitė, “Woman and Men” by Manuela Gretkowska, “Chrysalis” by Dorota Terakowska, “House of Day, House of Night” by Olga Tokarczuk, narrator’s discourses of these novels and their variety. The goal of this research is to reveal the variety and significance of narrative techniques in modern Lithuanian and Polish women’s prose. To achieve the goal, the following tasks were set: to discuss the literary narrator’s essence and expression features — to analyze and interpret a variety of narrator’s discourses as a unifying component of the work as well as to discuss the relevance of the narrator’s discourses in the abovementioned novels. It is believed that the intention to reveal a narrator’s role in an artistic text is valuable, just as the variety of narrator’s artistic discourses provides by far the most suggestive and meaningful pieces of the entire novel. It also intends to convince the reader that the narrator is important, capable of conveying the intrigue of the work, allowing looking into the events in an individualized manner. The Master’s thesis deploys the narratological and comparative aspects of the literacy analysis... [to full text]

Pasakojamasis diskursas siejamas su Gerard‘u Genette‘u, jo naratologiniai tyrinėjimai aštuntajame dešimtmetyje padarė didelį posūkį literatūrologijos moksle. Iš esmės keičiamas mąstymas apie pasakojimą. Todėl svarbiausia ne tai, kas papasakota, o tai, kaip pasakojama. Ši problema labai mažai, tiksliau visiškai netyrinėta, todėl nusprendėme darbo temą pasirinkti būtent tokią „Pasakotojo funkcijos Sigito Parulskio romane „Murmanti siena“. Darbo objektas – pasakotojos funkcijos, jų kaita romane. Pasakotojas išryškėja kaip adresantas, vertybių saugotojas, veiksmo skatintojas ir vertintojas, kuris tam tikrą momentą įgauna atitinkamą galėjimą, kompetenciją atlikti vieną ar kitą veiksmą. Naratorius atlieka ne vien pasakotojo funkciją, kuri yra privaloma, bet tuo pat metu ir kitokias. Pirmoji, svarbiausioji, funkcija vadinama naratyvine, kitos keturios(ideologinė, liudijimo, komunikacinė, valdymo), jomis pasakotojas pasitelkia tik tam tikrais atvejais. Šiuo darbu siekiame atskleisti, kaip keičiasi pasakotojo funkcijos romane, parodyti, kaip jomis naudojasi, pagrįsti tokį elgesį. Pasitelkdamas vieną ar kitą pasakotojo funkciją, naratorius pateikia kuriamos tikrovės įvykius. Tai atlieka sąmoningai, organizuotai, pagal situacija liudija, vertina, komentuoja. Išanalizavę visą tekstą, galime teigti, jog naratorius plačiąją prasme, nėra tik stebėtojas ar įvykių fiksuotojas, jis adekvačiai reaguoja į pateikiamą diskursą, personažus, modeliuoja jų veiklą ir pats yra ne ką menkesnė figūra... [toliau žr. visą tekstą] / The narrative discourse is related to Gerard Genette. In the eighth decade his narratological researches made a significant turnabout in the science of literary criticism. The thinking about the narration is basically changed. That is why the most important thing is not what is told but how it is told. This problem has been little investigated, to be more precise, it has not been investigated at all. That is why we decided to choose the following topic of the work: “The Narrator‘s Functions in the Novel “Murmanti siena” by Sigitas Parulskis”. The subject of the work is the narrator’s functions, their change in the novel. The narrator is revealed as an addresser, a preserver of values. He encourages and evaluates the action as well as he gets the appropriate ability, competence to perform one or another action. The narrator performs not only the narrator’s function which is compulsory but at the same time he performs other functions. The first and the most important function is called narrative, the other four functions are called ideological, communicative, operating and the function of witness. The narrator invokes them in some sort of cases. The aim of the work is to reveal how the narrator’s functions change in the novel, to show how they are used, to motivate such a behaviour. Invoking one or another function of the narrator, he presents events of the reality which is being created. This is performed in a deliberate, organized way, according to the situation the... [to full text]

Naujajame romane modernių bruožų yra daug: laiko ir erdvės moduliacijos, personažo „mirtis“, prasmės atsisakymas ir t.t. Tačiau vienu svarbiausių tampa pasakojimo lygmuo ir pasakotojo funkcijos. Todėl pagrindiniu šio magistro darbo uždaviniu tapo: atskleisti pasakotojo pozicijų kaitą romane, kodėl tokios pasakojimo moduliacijos yra taikomos, kaip veikti jos priverčia patį pasakotoją ir skaitytoją, kokie yra santykiai tarp pasakotojo ir personažų. Kūrinys, kurį šiame magistro darbe analizuojame, yra A. Robbe-Grillet Labirinte. Šis romanas yra pasirinktas, nes jis – geriausias Naujojo romano pavyzdys. Šiame romane darbo autorius stengiasi atskleisti: kuo pasakotojas naujajame romane yra modernus, kaip jo modernumas yra kuriamas, kokie yra jo santykiai su personažais, daiktiškąja aplinka ir skaitytoju. Atsakyti į šiuos klausimus yra pasitelkiama naratologinė bei semiotinė teksto analizė. Tyrime šios dvi strategijos padeda atskleisti, kodėl pasakotojas tampa pačia svarbiausia, siužetą lemiančia pasakojimo figūra ir kodėl pasakotojas, skirtingai nuo tradicinio romano visažinio pasakotojo, naujajame romane tik bando tapti naratoriumi, tačiau patiria nesėkmę. / There are a lot of modern traits in New Novel: the modulation of time and space, the death oj subject, refusal of the meaning etc. Besides that, the main trait of New Novel is the level of narration and the functions of narrator. That is why the main object of this magister work is: to show the modulation of narrator‘s positions, to show why these modulations are used, to show how these modulations make act the narrator and his addressee. The main novel, we analyz in this magister work is A. Robbe-Grillet In the Labyrinth. This novel was choosed because it is the best example of the New Novel. In this novel the author trys to explain: how modern is the narrator in the novel, how this modernism of the narrator is creating, what is the type of communication between the narrator, the subjects (the subjects are human and the items) and the addressee of the novel. The methods of narratology and semiotc is the way to answer to these questions. These two strategies help to show, why the narrator becomes the main figure in the novel, who determines the plot of the novel and why the narrator, on the contrary to he traditional type of narrator who knows-all, just tries to be like him, but he didn‘t succeed. In the Labyrinth the narrator doesn‘t know anything.